Hebrajų raštas

Hebrajų raštas – rašto sistema, naudojama žydų kalbose: hebrajų, jidiš, aramėjų, ladino, žydiškose arabų, graikų, persų ir kt. kalbų formose, karaimų kalboje. Raštas priebalsinis (abdžadas), sudarytas iš 22 ženklų. Rašoma iš dešinės kairėn.

Hebrajų raštas
Tipas	abdžadas
Naudojamas kalbose	hebrajų kalba, jidiš, ladino, aramėjų kalba, karaimų kalba ir kt.
Rašymo kryptis	iš dešinės į kairę
Laikotarpis	nuo II–I a. pr. m. e.[1]
ISO 15924	Hebr
Unicode
Genealogija
Kilmė	egiptiečių raštas 0Sinajaus protoraštas 00finikiečių raštas 000aramėjų raštas
Dukterinės sistemos

Istorija

Hebrajų raštas išsirutuliojo iš finikiečių rašto. Ankstyviausios jo formos (vadinamasis paleohebrajų raštas) žinomos nuo IX a. pr. m. e.^[2] Vėliau, Babilono nelaisvėje, susidarė dvi skirtingos rašto tradicijos – asiriška ir aramėjiška. Pastarosios pagrindu III–II a. pr. m. e. susidarė dabartinis, kvadratinis hebrajų raštas.

Vėliau kartu su žydų diaspora raštas plačiai pasklido ir naudotas žydų užrašyti savo šnekamąsias kalbas. XX a., sulig sionizmo judėjimu, hebrajų rašto reikšmė vėl išaugo.

Sistema

Hebrajų abėcėlę sudaro 22 raidės, skirtos žymėti priebalsiams, iš jų 5 (kafas, memas, nūnas, fė, cadė), vadinamosios galinės, žodžio gale rašomos skirtingai. Priebalsiai yra žodžio prasmės pagrindas, balsiai atlieka gramatinę funkciją, t. y. rodo morfologinę formą. Nuo IX a. pr. m. e. kai kurios priebalsės (jos vadinamos immot ha-keri’a ‘skaitymo motinos’, lotyniškai matres lectionis) žymi ir balsius: vavas – o, u, jodas – i, e, hė (žodžio gale) – a, e; alefas dažniausiai balsius žymi skoliniuose. VIII–IX a. Tiberiadoje masoretai sukūrė balsių žymėjimo sistemą (diakritinius ženklus nekudot) Biblijos tekstui norėdami išlaikyti jo taisyklingą skaitymą, t. p. intonacinius, vadinamus kantiliacijos, ženklus (nurodomi tik Biblijos leidimuose, bet ne sinagogoje naudojamuose ritiniuose, kuriuose išlaikoma senovinė rašymo sistema be balsių ir intonacijos ženklų); masoretai užfiksavo Galilėjos žydų Biblijos tarimo variantą.^[3] Diakritiniai ženklai balsiams žymėti rašomi prieš raidę ar po jos, virš raidės, jos apačioje ar viduryje; vienas iš diakritinių ženklų žymi priebalsio duslų ar skardų tarimą. Su diakritiniais ženklais leidžiama Biblija, liturginė literatūra, mokomosios knygos, poezija, vaikų literatūra, kituose leidiniuose balsiai žymimi priebalsėmis. Hebrajų rašmenys tradiciškai žymi ir skaičius; Izraelyje vartojamas dvejopas skaičių žymėjimas – hebrajiškas ir arabiškas.^[4]

Abėcėlė

Raidė	א	ב	ג	ד	ה	ו	ז	ח	ט	י	כ
Pavadinimas	alefas	betas	gimelis	daletas	hė	vavas	zainas	chė	tetas	jodas	kafas
Tarimas	/ʔ/	/b/, /v/	/g/, /ʤ/	/d/, /ð/	/h/	/v/, /β/, /o:/, /u:/, /w/	/z/, /ʒ/	/χ/, /ħ/	/t/	/j/, /i/, /y/	/k/, /x/
Raidė	ל	מ	נ	ס	ע	פ	צ	ק	ר	ש	ת
Pavadinimas	lamedas	memas	nunas	samechas	ainas	pė	cadi	kufas	rešas	šinas	tavas
Tarimas	/l/	/m/	/n/	/s/	/ʕ/	/p/, /ʔ/, /f/, /β/	/ʦ/, /tʃ/	/k/	/ʁ/	/ʃ/, /s/	/t/, /θ/

Penki priebalsiai (vadinamasis sofitas) žodžio gale įgyja kitokią formą.

Raidė	ך	ם	ן	ף	ץ
Tarimas	/χ/	/m/	/n/	/p/, /ʔ/, /f/, /β/	/ʦ/, /tʃ/

Diakritiniai ženklai

Raidės su diakriniais ženklais balsėms žymėti arba priebalsėms patikslinti:

Raidė	בּ	ג׳	ד׳	וּ	וֹ	ו׳	ז׳	יִ	כּ	פּ	צ׳	שׁ	שׂ	ת׳
Tarimas	/b/	/ʤ/	/ð/	/uː/	/oː/	/w/	/ʒ/	/i/	/k/	/p/	/tʃ/	/ʃ/	/s/	/θ/

Skaitmenys

Ženklas	Reikšmė	Ženklas	Reikšmė	Ženklas	Reikšmė
א	1	י	10	ק	100
ב	2	כ	20	ר	200
ג	3	ל	30	ש	300
ד	4	מ	40	ת	400
ה	5	נ	50	ך	500
ו	6	ס	60	ם	600
ז	7	ע	70	ן	700
ח	8	פ	80	ף	800
ט	9	צ	90	ץ	900

Šaltiniai

1. Hebrew alphabet, Encyclopedia Britannica.
2. Saénz-Badillos, Angel (1993). A History of the Hebrew Language. Cambridge, UK: Cambridge University Press.
3. Yeivin, Israel (1980). Introduction to the Tiberian Masorah. Scholars Press.
4. Larisa Lempertienė. Hebrajų raštas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005