From Wikipedia, the free encyclopedia
Hazarai – persiškai kalbanti tauta vidurio Afganistane. Jie išpažįsta šiizmą ir yra trečia pagal dydį Afganistano tauta,[5][6][7] sudaro 9–19 % šalies gyventojų.[1][8][9] 650 000 hazarų gyvena Pakistane ir apie 1 mln. Irane.
Hazarai | |
---|---|
Hazarų vaikai iš Bamijano | |
Gyventojų skaičius | 4,4–7,5 milijono |
Populiacija šalyse | Afganistanas: 2 737 800–5 779 800 [1] Iranas: |
Kalba (-os) | persų (dari ir hazaragi) |
Religijos | dominuoja šiizmas, yra nedidelė sunitų mažuma |
Giminingos etninės grupės | tadžikai, puštūnai, kitos iranėnų tautos |
Hazarus pirmąkart XVI a. pradžioje paminėjo Babūras, o vėliau Abaso I istorikai. Jie perėmė šiizmą XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje valdant Safavidams.[10][11]
Hazarai su kitom tautom tarnavo Ahmado Šacho Duranio armijoje XVIII a. Yra teigiama, kad hazarai buvo išvyti iš Helmando provincijos ir Arghandabo rajono Kandaharo provincijoje. Antrąkart valdant Dost Mohamadui Chanui hazarai buvo pirmąkart apmokestinti, bet išlaikė autonomiją iki Abduro Ramano Chano valdymo XIX a. pabaigoje.
Kai Gandomako sutartis užbaigė Antrąjį Anglų-afganų karą 1880 m., Abduras Ramanas Chanas nusprendė užimti Hazaradžatą ir Kafiristaną. Hazarai priešinosi, tad jo pajėgos vykdė skerdynes. Pietinės Hazaradžato dalies pagailėta, nes ten gyventojai pripažino Abduro Ramano Chano valdžią, o kitur hazarai rėmė jo dėdę Šer Ali Chaną. Abduras Ramanas Chanas suėmė Syed Jafarą, Šeicho Ali genties vadą, ir įkalino Mazar-e-Šarife.
Pirmasis hazarų sukilimas prieš Abdurą Ramaną Chaną įvyko tarp 1888 ir 1890 m., kai sukilo jo pusbrolis Mohamedas Ešakvas ir hazarų Šeicho Ali genties vadai prisidėjo. Sukilimas buvo trumpalaikis, emiras išplėtė savo valdžią hazarų teritorijoje. Abduras Ramanas Chanas loaimėjo sukiršinęs hazarų sunitus ir šiitus.
Išsiuntus Šeicho Ali genties vadus į Kabulą Savar Chanas ir Syed Jafar Chanas priešinosi valdžiai, bet jie buvo nugalėti. Hazarai buvo apmokestinti, afganų valdytojai valdė nugalėtuosius su prievarta. Žmonės buvo nugalėti, kaimai nusiaubti, vadai nužudyti ar įkalinti, o geriausia žemė atiduota afganų klajokliams.
Antrasis sukilimas įvyko 1892 m. pavasarį. Syed Askar Mousavi teigia, kad jo priežastis yra hazarų vado žmonos išprievartavimas, kurį įvykdė 33 afganų kariai. Net Abdurą Ramaną Chaną rėmę hazarų vadai perėjo į sukilėlių pusę. Emiras paskelbė džihadą hazarų šiitams, surinko 40 tūkst. karių, 10 tūkst. raitelių ir 100 tūkst. ginkluotų civilių (dauguma jų buvo puštunų klajokliai). Jo armijai padėjo britų patarėjai. Ši armija nugalėjo sukilėlius Urosgano provincijoje 1892 m. Vietiniai buvo ištremti ar nužudyti.
Dėl stiprios priespaudos hazarai sukilo 1893 m. pradžioje ir užklupę valdžią nepasiruošusią užėmė visą Hazaradžatą. Po kelių mėnesių sukilėliai buvo nugalėti dėl maisto trūkumo. Nedidelės sukilėlių grupės išsilaikė iki metų galo, vyriausybės kariai ištrėmė ištisus kaimus.
Dėl ankstesnių įvykių kilo stipri neapykanta tarp hazarų ir puštunų, kurie palaikė vyriausybę. Manoma, kad Abduras Ramanas Chanas ištrėmė ar nužudė 60% hazarų. Jų žemdirbiai turėjo savo žemę atiduoti puštunams, tad daugelis jų persikėlė į miestus Afganistane ir Irane, kad rastų darbo. Pakistane hazarai draugavo su juos priglaudusiais puštunais.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.