Gruzijos karalystė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Gruzijos karalystė (gruz. საქართველოს სამეფო), dar žinoma kaip Gruzijos imperija[1] – viduramžių Eurazijos monarchija, egzistavusi apie 1008–1490 m. Savo politinės ir ekonominės galios aukso amžių ji pasiekė karaliaus Dovydo IV ir karalienės Tamaros valdymo metu, XI–XIII a. Gruzija tapo viena iš pirmųjų krikščioniškųjų Rytų valstybių, o jos imperija Kaukaze[2] ir vasalai driekėsi nuo Rytų Europos iki Anatolijos ir šiaurinių Irano sienų. Be to, ji turėjo religines valdas užsienyje, pavyzdžiui, Kryžiaus vienuolyną Jeruzalėje ir Ivirono vienuolyną Graikijoje. Gruzijos karalystė buvo pagrindinė istorinė dabartinės Gruzijos pirmtakė.
Gruzijos karalystė gruz. საქართველოს სამეფო | |||||
| |||||
| |||||
Gruzijos karalystė apie 1220 m. | |||||
Sostinė | |||||
Kalbos | Gruzinų | ||||
Religija | Stačiatikybė | ||||
Valdymo forma | Feodalinė monarchija | ||||
Karalius | |||||
1008–1014 | Bagratas III (pirmas) | ||||
1446–1465 | Jurgis VIII (paskutinis) | ||||
Era | Viduramžiai | ||||
- Suvienijimas | 1008 m., 1008 | ||||
- Karalystės žlugimas | 1490 m. | ||||
Keletą šimtmečių gyvavusi karalystė XIII a. nukentėjo nuo mongolų antpuolių, tačiau iki 1340 m. jai pavyko atkurti suverenitetą. Kitais dešimtmečiais prasidėjo Juodoji mirtis ir daugybė Timūro vadovaujamų invazijų, nusiaubusių šalies ekonomiką, gyventojus ir miestų centrus. Karalystės geopolitinė padėtis dar labiau pablogėjo žlugus Bizantijos, o vėliau Trapezundo imperijai. Dėl šių procesų XV a. pabaigoje Gruzija virto susiskaldžiusiu dariniu.