Arktinis ryklys[2][3] arba Grenlandinis ryklys[4] (Somniosus microcephalus) – poliarinių ryklių genties stambių ryklių rūšis. Paplitę daugiausia Šiaurės Atlanto šiaurinėje dalyje ir Arkties vandenyne.
| Somniosus microcephalus |
|---|
 Arktinis ryklys |
| Apsaugos būklė |
 Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Somniosus microcephalus Bloch & Schneider, 1801 |
| Paplitimas |
 Arktinių ryklių apytikslis paplitimo arealas pasaulio vandenynuose |
| Sinonimai |
|
Arktiniai rykliai yra ilgiausiai gyvenantys stuburiniai (manoma, kad gyvena 300-500 metų), tai taip pat viena stambiausių ryklių rūšių. Maisto racionas platus, minta įvairiu prieinamu maistu.[5] Dėl adaptacijos gyventi dideliame gylyje[6] ryklių audiniuose yra didelė trimetilamino N-oksido koncentracija, dėl to jų mėsa yra toksiška.[7]
Aprašymas
Arktinis ryklys yra vienas stambiausių iš neišnykusių ryklių rūšių. Jis išauga iki 6,4 m ilgio ir 1 000 kg svorio[8][9]. Auga labai lėtai, į metus paauga po 1 cm. Jų kūno išmatavimų iki šiol nebuvo daug atlikta. Dažniausiai pastebimi 3-5 m ilgio individai.[10]
Maksimaliai gali užaugti iki 7,3 m ilgio. Patelės yra didesnės už patinus.
Kūno spalva – nuo blyškios kreminės pilkos iki juosvai rudos, ji paprastai tolygi, nors kartais pasitaiko balkšvos dėmelės ar neryškios tamsios juostos ant nugaros. Snukis trumpas ir apvalus, kūnas apvalus su dviem nugaros pelekais.
Arktinių ryklių rega prasta, o akys, lyginant su kūnu, mažytės. Tai lėčiausia ryklių rūšis, vandenyje plaukia 0,34 m per sekundę greičiu (lėčiau nei 1,6 km/val.).
Elgesys
Mityba ir priešai
Minta daugiau žuvimi (rajos, unguriai, stintenės, apvaliapelekinės, baltieji paltusai, atlantinės silkės), Kanadoje stebėti aktyviai medžiojantys ruonius.[5] Medžioja ir mažesnius ryklius, stebėti besimaitinę banginių lavonais. Yra griebę prie kranto prisiartinusį šiaurinį elnią. Maži arktiniai rykliai minta daugiausia kalmarais.
Kadangi jie labai lėti, grobiui pasigauti naudoja klastą. Yra manoma, kad jie atsargiai priplaukia, kuomet jų auka užmigusi[11]. Dėl savo spalvos jie gali prisiartinti arti savo aukos ir siurbdami įtraukti grobį.
Arktinių ryklių skrandžiuose yra rasti baltojo lokio, briedžio, [12] šiaurės elnio likučiai (vienu atveju visas šiaurės elnio kūnas) likučiai, bet nėra duomenų, ar jie buvo ryklio sumedžioti, ar tik dvėseliena.
Remiantis tarptautine ryklių užpuolimų byla, istoriškai užfiksuotas tik vienas atvejis, kuomet 1859 m. buvo užpultas žmogus. Manoma, kad beveik nėra žmonių užpuolimų todėl, kad šie rykliai gyvena labai šaltuose vandenyse, kuriuose žmonės nesimaudo[13].
Išskyrus žmones, savo gyvenamame biotope jie neturi kitų natūralių priešų.
Amžius
Viena iš nedaugelio ilgaamžiškiausių gyvūnijos rūšių. Išgyvena mažiausiai 272 metus, maksimalus jų amžius 392 ± 120 metų[14]. Patelės subręsta ir ima gimdyti jauniklius, sulaukusios 156 ± 22 metų amžiaus ir būdamos 4 m ilgio[15]. Jų jaunikliai iš kiaušinių išsirita dar būdami motinos kūne. Vienu metu gimsta iki 10 jauniklių, kurie būna 38-42 cm ilgio.
Paplitimas
Iki šiol nėra tvirtai nustatyta, bet, kaip manoma, pirmieji arktinių ryklių protėviai galėjo pasirodyti pleistoceno epochos pradžioje prieš 2,34 milijonus metų[16].
Arktiniai rykliai paplitę tarp Šiaurės Amerikos žemyno šiaurės rytinės ir Europos žemyno šiaurės ir šiaurės vakarinės, pakrančių – šaltuose (nuo +1 °C iki +12 °C) ir giliuose šiaurinio Atlanto ir Arkties vandenynų pakraščiuose ir gretimose jūrose. Gyvena vandenyse abipus Grenlandijos, Islandijos, bei Svalbardo ir Britų salyno, bei kitų mažesnių regiono salų.[1] Kartais laikosi daugiau nei 1500 m gylyje, giliausiai užregistruotas buvo pasinėręs į 2774 m gylį[17]. Žiemos metu paprastai laikosi netoli vandens paviršiaus, o vasarą dažniausiai laikosi 180–550 m gyliuose.
Rytų populiacijos pietinis paplitimas yra Šiaurės jūroje, nors retkarčiais užklysta iki Senos žiočių ar Portugalijos pakrančių. Vakarų populiacijos pietų pakraščiuose reguliariai aptinkamos prie Niufaundlando salos pakrančių ir Šv. Lauryno įlankos šiaurinės dalies. Retkarčiais atplaukia ir į Meino įlanką[18].
Santykis su žmogumi
Neperdirbta, žalia šio ryklio mėsa yra nuodinga, bet džiovinta – valgoma. Jų kepenys naudojamos ryklių kepenų aliejaus gamybai, kuriuo gydomos kai kurios ligos, bei manyta, kad juo galima išgydyti vėžio ligas.
Nuo 1700 m. iki pat XX amžiaus vidurio arktiniai rykliai buvo gaudomi Norvegijos, Islandijos ir Grenlandijos žvejų. XX a. pačioje pradžioje į metus buvo pagaunama 30 tūkstančių šių ryklių. Dabar gaudoma labai mažai, per metus pagaunama apie 100 individų, bet dar apie 1200 individų žvejams įkliūva gaudant kitas rūšis[19].
Arktinis ryklys yra ypač pažeidžiama rūšis. Kadangi jie yra ilgaamžiai, auga ir bręsta lėtai, vaisingumas žemas, populiaciją labai įtakoja visuotinis klimato atšilimas ir žmonių veikla.
Galerija
Arktinio ryklio morfologinys piešinys (autorius: Gervais et Boulart)
Arktinio ryklio 4 m ilgio patelė
Arktinis ryklys (Admiraliteto užutėkis, Nunavutas)
Arktinis ryklys žvejų nelaisvėje
Arktinio ryklio dantų išsidėstymas (morfologinio piešinio autoriai: Albert Charles Lewis Gotthilf Günther, John Graham Kerr)
Šaltiniai
Nuorodos
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
