Gotikinė architektūra
From Wikipedia, the free encyclopedia
Gotikinė architektūra – Europos architektūros stilius, gyvavęs nuo XII a. vidurio iki XVI a. Gotika pakeitė romaninį stilių, vėliau pačią gotiką pakeitė Renesansas. Ji skirstoma į tris etapus: ankstyvoji gotika, aukštoji gotika ir vėlyvoji (vadinamoji liepsnotoji) gotika. Lietuvoje skiriami du šios architektūros raidos etapai – ankstyvasis ir vėlyvasis. Gotikos architektūros gimtinė yra Prancūzija, iš kurios stilius pamažu išplito į kaimynines šalis. Į Lietuvą dėl vėlesnio apkrikštijimo gotikinė architektūra atėjo vėliausiai iš Baltijos šalių ir užsiliko trumpiausiai – nuo XIV a. pr. iki XVI a.[1] Žemaitijoje gotikinės architektūros beveik nėra.[2] Tuo tarpu į Latviją gotikinė architektūra atėjo XIII a. pirmoje pusėje ir išsilaikė iki XVIII a.[3] Į Estiją – XIII a. antroje pusėje ir išsilaikė iki XVI a., kai iš lėto pozicijas ėmė užleisti renesanso architektūrai.
Pagrindiniai gotikiniai elementai ir tuometės inovacijos yra karkasinė konstrukcija, kurią sudaro vienodais tarpais išdėstyti pilioriai, kryžminis nerviūrinis skliautas, kontraforsai ir arkbutanai (skliautų ir sienų skėtimo jėgoms atremti), smailiosios arkos. Gotikos stiliumi buvo pastatyta daug žymių bažnyčių Europoje, taip pat rūmai, gildijos ir kiti pastatai. Žymiausi – Reimso katedra ir Dievo Motinos katedra Prancūzijoje, Vestminsterio abatija Anglijoje, Kelno katedra ir Ulmo bažnyčia Vokietijoje, Karolio tiltas Čekijoje, Myriaus pilis Baltarusijoje ir daugelis kitų architektūros šedevrų. Lietuvoje žymiausi išlikę gotikinės architektūros pavyzdžiai – Vilniaus šv. Onos bažnyčia, Perkūno namai Kaune.