Frankų kalba
From Wikipedia, the free encyclopedia
Frankų kalba (pranc. francique, vok. Altfränkisch) – VIII a. išnykusi senovės vakarų germanų kalba, vartota Salijų frankų, kurie V a. pabaigoje buvo užėmę Romos imperijos valdytą Galiją.[1]
Frankų kalba | |
Kalbančiųjų skaičius | išnyko VIII a. |
---|---|
Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė >Germanų prokalbė >>Vakarų germanų kalbos >>>Frankų kalba |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | — |
ISO 639-2 | — |
ISO 639-3 | frk |
Apie 100 tūkstančių frankų iš dabartinės Flandrijos, apgyvendintos III–IV a., pamažu migravo į pietus. Romanizuotoje Galijoje Salijų frankai buvo gausiai apsupti vietinių gyventojų (6–8 mln.), todėl ilgainiui neteko savo kalbos, ir VIII a. pabaigoje frankiškai nebebuvo kalbama. Vis dėlto ilgą laiką frankai Galijoje sudarė naujosios valdančiosios klasės pamatus, todėl jų kalba tapo svarbiu besiformuojančios dabartinės prancūzų kalbos antsluoksniu (superstratu) bei davė jai pavadinimą. Prancūzų kalboje išlikę daugybė skolinių iš frankų kalbos (jardin, bande, guerre, fauteuil, rang, blond, blanc, bleu, brun ir kt.). Frankų kalba padarė įtaką prancūzų kalbos fonetikai (aspiruotasis h) ir gramatikai.
Ten, kur šnekamoji lotynų kalba nebuvo įsitvirtinusi, frankų kalba išliko ir rutuliojosi toliau. Ja šnekėjo vadinamieji Reino frankai, arba ripuarai frankai. Šiaurėje iš frankų kalbos išaugo dabartiniai flamandų dialektai, bendrinė olandų kalba, taip pat vokiečių kalbos frankiškoji tarmė.[2][3]