Erich Ludendorff
From Wikipedia, the free encyclopedia
Ėrichas Frydrichas Vilhelmas Liudendorfas (vok. Erich Friedrich Wilhelm Ludendorff, 1865 m. balandžio 9 d. – 1937 m. gruodžio 20 d.) – vokiečių generolas, politikas.
Ėrichas Liudendorfas | |
---|---|
Ėrichas Liudendorfas | |
Gimė | 1865 m. balandžio 9 d. Kruševnia, Poznanės provincija, Prūsija |
Mirė | 1937 m. gruodžio 20 d. (72 metai) Miunchenas, Trečiasis Reichas |
Tautybė | vokietis |
Vokietijos generalinio štabo pirmasis generolas kvartirmeisteris | |
Valdė | 1916 m. rugpjūčio 26 d. - 1918 m. spalio 26 d. (2 metai) |
Ankstesnis | Hugo von Freytag-Loringhoven |
Vėlesnis | Wilhelm Groener |
Veikla | karininkas, politikas |
Partija | NSDAP |
Aktyvumo metai | 1883–1918 |
Žymūs apdovanojimai | |
| |
Vikiteka | Erich Ludendorff |
Per Pirmąjį pasaulinį karą išgarsėjo dėl pagrindinio vaidmens 1914 m. vokiečių pergalėse prie Lježo ir Tanenbergo.[1] 1916 m. paskirtas Vokietijos generalinio štabo pirmuoju generolu kvartirmeisteriu,[2] jis tapo pagrindiniu politikos formuotoju de facto karinėje diktatūroje, dominavusioje Vokietijoje visą likusį karo laikotarpį. Po Vokietijos pralaimėjimo svariai prisidėjo prie nacių atėjimo į valdžią.
Po karo Liudendorfas tapo žymiu nacionalistų lyderiu, teigiančiu, kad Vokietijos pralaimėjimas ir Versalyje pasiektas susitarimas buvo marksistų, masonų ir žydų išdavikiško sąmokslo rezultatas.[3][4][5] Jis taip pat dalyvavo nepavykusiame 1920 m. Kapo puče ir 1923 m. Alaus puče, o paskui nesėkmingai kandidatavo į prezidentus prieš feldmaršalą Hindenburgą, savo karo laikų viršininką. Vėliau pasitraukė iš politikos ir paskutiniuosius metus skyrė karo teorijos studijoms.