Dregovičiai

Dregovičiai (arba drėgvai; rus. дреговичи́, blrs. дрыгавічы) – rytų slavų genčių sąjunga, IX–XII a. gyvenusi dabartinių Baltarusijos Gomelio^[1], Bresto, Minsko sričių teritorijose.

Dregovičių pavadinimas, manoma, kilo iš senosios slavų дрегва ar дрягва (dregva ar driahva 'pelkė'), kadangi dregovičiai gyveno pelkingose vietovėse.

Rytiniai dregovičių kaimynai buvo radimičiai, šiaurės rytų – krivičiai, pietiniai – drevlianai.

Istorija

Apgyvendindami Baltarusiją dregovičiai judėjo iš pietų į šiaurę (prie Nemuno), tai, manoma, rodo pietinę jų kilmę. Konstantinas VII Purpurinis žinojo dregovičius kaip druguvitus (gr. δρουγουβίται), Rusiai pavaldžią gentį.

Dregovičiai gyveno šone nuo kelio iš variagų į graikus, todėl senovės Rusios istorijoje mažai žinomi. Metraščiai mini, kad dregovičiai turėjo savo kunigaikščius. Dregovičių kunigaikštystės centras buvo Turovas. Kijevo kunigaikščiai dregovičius tikriausiai prisijungė X a. Vėliau dregovičių žemėse susikūrė Turovo kunigaikštystė, o šiaurės vakarų žemės tapo Polocko kunigaikštystės dalimi.

Kultūra

Žinomi IX–X a. dregovičių archeologiniai paminklai – žemdirbių gyvenviečių likučiai, pilkapiai (kurganai) su sudegintų kūnų palaikais, nedideli piliakalniai. Tipiškiausias etninės priklausomybės dregovičiams bruožas – stambūs metaliniai karoliai, padengti prilituotais rutuliukais (rus. зернь).

Nuorodos

1. Период Киевской Руси