From Wikipedia, the free encyclopedia
Dirvožemis – viršutinis, purus Žemės plutos sluoksnis, susidaręs paviršutinėse uolienose (nuogulose), veikiamas vandens, oro, organizmų. Paprastai gebantis duoti augalų derlių, pagrindinė žemės ir miškų ūkio gamybos priemonė.
Nuo dirvožemio fizinių savybių priklauso, kiek jame susikaupia augalams reikalingų maisto medžiagų ir ar jiems užtenka vandens bei oro. Dirvožemių fizines savybes galima suskirstyti į bendrąsias ir fizines – mechanines. Bendrosioms fizinėms savybėms priskiriamas dirvožemio (kietosios dalies) tankis (lyginamasis svoris). Įvairių dirvožemių lyginamasis svoris yra nuo 1,3 iki 2,75 g/cm³.
Dirvožemio tankis išreiškiamas masės tūrinio tankio rodikliais (g/cm³). Pagal tankį skiriami tokie dirvožemiai:
Dirvožemio savybės priklauso ir nuo jo struktūringumo – gebėjimo susiskaidyti į įvairaus dydžio bei formos grumstelius. Pagal tų grumstelių formą skiriamos įvairios dirvožemių struktūros: tarpinė, riešutinė, grūdinė, plytelinė, plokštelinė ir kt. Kai kurių dirvožemių skirtingi horizontai turi savą struktūrą. Lemiami struktūringumo veiksniai yra dirvožemio koloidai (0,0001 mm), kurie suklijuoja dirvožemio daleles į atskirus struktūrinius agregatus, ir kalkės, suteikiančios jiems patvarumo. Didesniu strukūringumu pasižymi sunkesni, o mažesniu – lengvesni dirvožemiai.
Dirvožemio poringumu vadiname bendrą visų jame esančių porų bei tarpelių tūrį, išreikštą dirvožemio tūrio procentais. Didžiausias poringumas būdingas viršutiniams dirvožemio sluoksniams – 50-70 % (durpių – 90 %), o mažesnis – 35-50 % – gilesniems.
Iš dirvožemio fizinių – mechaninių savybių svarbiausios yra plastiškumas, brinklumas ir rišlumas:
Dirvožemio rūgštingumas – tai dirvožemio gebėjimas neutralizuoti šarminius ir parūgštinti neutraliosios reakcijos druskų tirpalus bei vandenį.
Viena forma – aktualusis rūgštingumas, priklausantis nuo dirvožemio tirpale esančių laisvų vandenilio jonų. Jei vandenilio jonų koncentracija tirpale yra didesnė už hidroksilo jonų koncentraciją, tai jo reakcija rūgšti, priešingu atveju – šarminė. Vandenilio jonų koncentracija dirvožemio tirpale svyruoja nuo 10-4 ligi 10-9 jonų vandens litre. Šie dydžiai (pH) reiškiami jų neigiamais dešimtainiais logaritmais, pvz., pH 4, pH 6 ir t. t.
Kita forma – kietosios dirvožemio fazės rūgštingumas, vadinamas potencialiuoju rūgštingumu. Jis skirstomas į mainų ir hidrolitinį rūgštumą:
Šiuo metu apie 18,7 % Lietuvos žemės ūkio naudmenų yra rūgščios, o beveik 1 mln.ha – linkusios parūgštėti. Šiuos dirvožemius reikia reguliariai kalkinti.
Dirvožemio sorbcija – tai dirvožemio galėjimas prisitraukti iš dirvožemio tirpalo įvairias medžiagas ir jas sulaikyti. Skiriamos kelios sorbcijos rūšys: mechaninė, biologinė, fizikinė, cheminė, fizikinė – cheminė. Dirvožemiuose didelę reikšmę turi fizikinė – cheminė, arba mainų sorbcija, tai yra dirvožemio sugebėjimas sugerti tirpalo jonus (katijonus ir anijonus) ir atiduoti tirpalui kitus anksčiau sorbuotus jonus.
Sorbavimo galią turi ne visa dirvožemio masė, bet tik jo dalis, sudaryta iš smulkiausių (0,00025 mm) mineralinių bei organinių dalelių – koloidų. Ji vadinama sorbuojančiuoju kompleksu (sorbentu). Neutraliame dirvožemyje paprastai esti sorbuoti šarminių metalų (bazių) (pvz., kalcis (Ca), magnis (Mg), natris (Na)) ir amonio (NH4)jonai. Sorbuotų bazių suma parodo, kiek dirvožemis turi sorbavęs šarminių metalų katijonų [išreiškiama miliekvivalentais (mekv.) 100 g dirvožemio].
Dirvožemis susideda iš mineralinių, organinių ir organinių-mineralinių medžiagų. Mineralinių medžiagų šaltinis – gimtoji uoliena. Organinė medžiaga dirvožemyje yra augalinės ir gyvūninės kilmės. Dėl mineralinių ir organinių tarpusavio sąveikos susidaro sudėtingi organiniai – mineraliniai junginiai. Dirvožemių mineralinė dalis paprastai sudaro 80-90 %, o organinė mažiau negu 10 %.
Cheminiai elementai dirvožemyje yra įvairiuose junginiuose. Daugelio cheminių elementų labai reikia gyvūnams ir augalams augti. Svarbiausi makroelementai yra fosforas, kalis, azotas, siera, kalcis ir kt. Daugelio cheminių elementų rezervai dirvožemyje nedideli, kiek daugiau yra kalio. Kai kurių elementų augalijai reikia labai nedaug. Tokie vadinami mikroelementais. Tai boras, molibdenas, varis, cinkas ir kt. Makroelementų ir mikroelementų trūkumas kompensuojamas trąšomis.
Šis vanduo – kelių formų:
Dirvožemio laidumas vandeniui. Laidumas vandeniui yra dirvožemio gebėjimas praleisti vandenį. Jis išreiškiamas ilgiu per laiko vienetą. Ši dirvožemio savybė priklauso nuo porų, plyšių skaičiaus ir jų dydžio. Labiausiai laidūs – smėlis ir žvyras, o mažiausiai – molio dirvožemiai.
Dirvožemio vandens imlumas yra jo savybė paimti ir išlaikyti drėgmę. Toks drėgmės kiekis dirvožemyje, kai augalai dėl jo stokos pradeda vysti, vadinamas augalų vytimo drėgme, arba vytimo koeficientu.
Lietuvos dirvožemiai priklauso jaurinių dirvožemių zonai. Jų vertikaliajame pjūvyje išskiriami trys pagrindiniai horizontai – A, B, C:
Tarp šių horizontų įvairiuose dirvožemiuose skiriami dar tarpiniai (A1A2, A2B ir kiti) horizontai. Dirvožemių genetiniai horizontai vieni nuo kitų skiriasi ne tik išore, bet ir daugeliu fizinių bei cheminių savybių.
Lietuvos dirvožemiai susidarė ant jūrinių, upinių, ledyninių, vėjinių nuogulų. Šių nuogulų nevienodas karbonatingumas, jos skiriasi augalams reikalingų maisto medžiagų elementais. Karbonatingiausia gimtoji uoliena yra Vidurio Lietuvoje (karbonatų iki 30 %), mažiausia yra Aukštaitijos aukštumų nuogulose, o mažiausiai – Žemaičių ir Medininkų aukštumų nuogulose. Pagal mechaninę sudėtį Lietuvoje vyrauja priesmėliai, priemoliai, smėliai bei moliai.
Dirvožemio mechaninė sudėtis turi labai didelę reikšmę dirvožemių susidarymui, taip
pat dirvožemių naudojimui žemės ūkio gamybai. Nuo mechaninės sudėties priklauso
beveik visos dirvožemių fizinės ir fizinės – mechaninės savybės: tankumas, drėgmės imlumas, laidumas vandeniui, oro bei šilumos režimai ir kt.
Dirvožemio organinė dalis susideda iš organinių liekanų ir humuso – tamsios spalvos organinių medžiagų, lygiai persunkiančių viršutinę dirvožemio horizonto dalį. Humuso šaltinis yra aukštesniųjų augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų liekanos.
Lietuvos dirvožemiuose humuso kiekis labai nevienodas. Tai daugiausia priklauso nuo dirvožemių gimtosios uolienos mechaninės sudėties ir kiek joje yra augalams reikalingų maisto medžiagų. Jei Rytų Lietuvos vėlėniniuose jauriniuose dirvožemiuose yra 0,5-1 % humuso, tai derlinguose Vidurio Lietuvos karbonatiniuose dirvožemiuose jo esti 3 % ir daugiau.
Tyrimais ir stebėjimais nustatyta, kad kai kuriuose Lietuvos dirvožemiuose humuso kiekis mažėja. Tam didžiulę įtaką darė labai staigus perėjimas nuo arklių prie traktorių. Arkliniais padargais ardavo 12-18 cm, o traktoriniais – 18-25 cm gyliu. Humuso kiekis prasiskiedė pastorėjus ariamajam horizontui. Antra vertus, ūkiai pokario metais ir kolektyvizacijos pradžioje į galulaukes mažiau išgabeno organinių bei mineralinių trąšų. Tačiau Lietuvos žemdirbystės instituto tyrimais nustatyta, kad priemolinius dirvožemius tręšiant vidutinėmis mineralinių trąšų normomis, kasmet iškratant 10 t/ha mėšlo ir sėjomainoje auginant 2 metus daugiametes žoles, humuso ne mažėja, o daugėja.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
