From Wikipedia, the free encyclopedia
Devintoji simfonija, dar vadinama Džiaugsmo simfonija – paskutinė Liudviko van Bethoveno simfonija. Simfonija sukurta tarp 1822 ir 1824 m., pirmąsyk atlikta 1824 m. gegužės 7 d. Vienoje. Simfonija, daugumos kritikų ir muzikologų nuomone, laikoma geriausiu Bethoveno darbu ir vienu geriausių Vakarų muzikos kūriniu,[1][2] taip pat išlieka daugiausiai atliekama simfonija pasaulyje.[3][4] Simfonija padarė įtaką vėlesniems romantizmo kompozitoriams.
Simfonija viena pirmųjų, kurioje buvo panaudotas choras[5] – 4-ąją simfonijos dalį atlieka keturi solistai ir choras. Šios dalies tekstui Bethovenas panaudojo 1785 m. Frydricho Šilerio poemą „Odė džiaugsmui“, nors tekstą šiek tiek pakoregavo ir pats. 4-oji simfonijos dalis vėliau tapo Europos Sąjungos himnu. Simfonijos melodija tarp 1974 ir 1979 m. buvo panaudota Rodezijos himne.
2001 m. Bethoveno „Devintosios simfonijos“ juodraštis, esantis Berlyno nacionalinėje bibliotekoje, buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ sąrašą, tapdamas pirmuoju taip pagerbtu muzikos kūriniu.[6]
|
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.