Denis Diderot

Deni Didro (pranc. Denis Diderot, 1713 m. Spalio 5 d.–1784 m. Liepos 31 d.) – prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų švietėjų atstovų, švietėjų „Enciklopedijos“ leidimo iniciatorius bei organizatorius.

Deni Didro, pranc. Denis Diderot
Deni Didro
Gimė	1713 m. spalio 5 d. Langras, Prancūzija
Mirė	1784 m. liepos 31 d. (70 metų) Paryžius, Prancūzija
Tautybė	Prancūzas
Veikla	prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų švietėjų atstovų, švietėjų „Enciklopedijos" leidimo iniciatorius bei organizatorius.
Vikiteka	Denis Diderot
Parašas

Biografija

Deni Didro gimė Langro miestelyje (Šampanės provincija) amatininko šeimoje, kuri iš kartos į kartą garsėjo peilių gamyba. Tėvai norėjo, kad vaikas būtų dvasininkas ir atidavė jį mokytis į jėzuitų mokyklą, paskui pasiuntė į Paryžių. Jaunąjį Deni Didro traukė filosofija, literatūra, menas, bet ne teologija. Po kivirčo su tėvais jis gyveno savarankiškai iš pamokų, atsitiktinio literatūrinio uždarbio, daug vertė.

1746 m. išleistos „Filosofinės mintys“ (les Pensées philosophiques); oficialiems valstybės ir bažnyčios atstovams jos atrodė įtartinos, knyga pasmerkta ir Paryžiuje viešai sudeginta. 1747 m. parašyta pirmoji filosofinė apysaka „Skeptiko pasivaikščiojimas, arba Alėjos" (la Promenade du sceptique, ou les Allées), o 1749 m. anonimiškai išleidžiamas „Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti" (la Lettre sur les aveugles a l'usage de ceux qui voient); tai moksliniai ir filosofiniai samprotavimai apie pasaulio pažinimą, apie žmogaus proto galią. "Laiške apie akluosius" prasiskverbia ateistinės mintys. Kūrinio autorius buvo surastas ir nubaudžiamas: jam teko 100 dienų praleisti kalėjime Venseno pilyje. Šis incidentas dar kartą parodė, kokie buvo Didro ir oficialiųjų valdžios atstovų santykiai. Būdamas Vensene, Didro galvojo apie „Enciklopedijos" leidimą; šiam milžiniškam darbui jis skyrė beveik dvidešimt gyvenimo metų.

Reikšmingas Didro gyvenimo įvykis – kelionė į Rusiją Jekaterinos II kvietimu (1773–1774 m.). Peterburge prancūzų švietėjas kūrė įvairių reformų planus, siūlydamas konstitucinę valdymo formą, teismų reformas. Imperatorė mandagiai klausėsi jo improvizacijų, tačiau vėliau taip sakė: „Jeigu jo paklausyčiau, mano imperijoje reikėtų viską aukštyn kojomis apversti […]".

Paskutiniuosius kelerius metus Didro praleido ramiai rašydamas savo kūrinius.

Enciklopedija

Pagrindinis straipsnis – Encyclopédie.

1750 m. pasirodė „Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno" prospektas (l'Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers), pradėtas prenumeratorių sąrašas. Prospektui pasirodžius, dar nė pirmam tomui neišėjus, sunerimo priešiškos jėgos. Laikui einant jų išpuoliai tapo vis stipresni. Septyni tomai išleisti legaliai, bet po to „Enciklopedija“ uždrausta spausdinti ir, nors sumažėjo enciklopedistų, Didro ją leido. Iš viso buvo išspausdinta septyniolika tomų teksto, vienuolika tomų iliustracijų bei lentelių; po Didro mirties išleisti dar septyni tomai papildymų. Iš viso – trisdešimt penki didelės apimties tomai.

Svarbiausias Didro nuopelnas tai, kad jis nudirbo didelį organizuojamąjį darbą, suburdamas žymiausius epochos mokslininkus bei menininkus, progresyviausios minties žmones. Tiksliai nėra žinoma, kiek bendradarbių turėjo „Enciklopedija", manoma, kad per 200, o prižiūrėti tiek žmonių darbą buvo sunku.

„Enciklopedija“ pateikė ne tik jos bendradarbių, bet ir viso trečiojo luomo pažiūras bei nuotaikas. Joje buvo pateikiami naujausi moksliniai faktai, padaryti moksliniai atradimai. Čia daug pasidarbavo d'Alamberas, atsakingas už tiksliuosius mokslus ir matematiką. Daugelis reiškinių buvo aiškinami materialistiškai.

Meno ir literatūros skyriuose buvo dėstomos naujausios estetikos teorijos, buvo ginama natūralaus žmogaus samprata, teigiamai vertinami rašytojai, tokį žmogų vaizdavę savo kūriniuose. Švietėjai enciklopedistai (ypač Volteras) energingai gynė tezę, kad teatras yra reikalingas, kad jis būtinas civilizuotai visuomenei. „Enciklopedijos“ straipsniuose buvo kritikuojamos pasenusios pažiūros į meną.

„Enciklopedijos" puslapiuose daug straipsnių skirta gamybai, darbo procesų aprašymui. Juose pabrėžiama, kad materialinių gėrybių gamintojas yra trečiojo luomo atstovas, kuris esąs visos Prancūzijos maitintojas, visų materialinių vertybių kūrėjas. Rinkdamas medžiagą tokiems straipsniams, Didro eidavo į fabrikus, amatininkų dirbtuves, todėl „Enciklopedijoje" smulkiai aprašyta ketaus, stiklo, popieriaus gamyba, darbo įrankiai ir pan.

Ž. d’Alamberui pasitraukus iš „Enciklopedijos", artimiausias Didro talkininkas buvo L. de Žokūras, beveik visų straipsnių apie Lietuvą autorius („Lietuva“, „Žemaitija“, „Vilnius“, „Kaunas“, „Kernavė“, „Trakai“, „Nemunas“ ir t. t.).

D. Didro „Enciklopedijai" parašė apie tūkstantį įvairių straipsnių. Kai kuriuose jų ryškios antiklerikalinės tendencijos. Pavyzdžiui, straipsnyje „Netolerancija" nurodoma, kad yra dvi netolerancijos apraiškos: pilietinė ir religinė. Paaiškindamas antrąją, Didro teigė, kad bažnytinėje praktikoje pasitaiko neleistinų priemonių prieš kitaip manančius. Tame pačiame straipsnyje mokslininkas švietėjiškai moko, jog tikėjimo dalykai turi būti išaiškinami be prievartos. Straipsnyje „Dvasininkai" jis pažymi, kad šie skelbiasi esą tarpininkai tarp dievų ir žmonių; laikui bėgant įvairių religijų dvasininkai atskleistas gamtos paslaptis panaudodavo savo galiai stiprinti; atsitikdavo, kad jie varžydavosi dėl valdžios su monarchais. Visoje „Enciklopedijoje", ne tik Didro straipsniuose, ryškios antiklerikalinės mintys.

Filosofinės pažiūros

Didro buvo XVIII a. filosofas materialistas. Savo pažiūras Didro išdėstė "Filosofiniuose laiškuose", "Laiške apie akluosius", "Mintyse apie gamtos aiškinimą", dialogo žanro kūriniuose "D'Alambero pokalbis su Didro", kituose teoriniuose bei grožiniuose kūriniuose.

Gnoseologijos srityje Didro – materialistas sensualistas. Jis tvirtino, kad pojūčiai duoda pilną ir neiškreiptą pasaulio vaizdą. Stebėjimai ir jutimai kaupia faktus, mąstymas juos suderina, patyrimas patikrina,- tokia pažinimo grandinė.

Kalbėdamas apie materiją, Didro teigė, kad ji esanti vienintelė substancija; įvairių materijos formų visuma yra esamybė. Materija susideda iš mažiausių savarankiškų dalelyčių (molekulių), jos visą laiką juda ir veikia viena kitą. Judėjimas yra vidinė materijos ypatybė. Tam judėjimui jokio išorinio postūmio nereikėjo ir nereikia. Pasaulio įvairovė priklauso nuo mechaninių materijos dalelyčių būvio. Didro materialistiškai aiškino žmogaus gebėjimą jausti, mąstyti. Jis atmetė žmogui duotų ar įgimtų idėjų pirmumą. Materijai, kuri yra aktyvi savaime, nereikia pradinio judintojo; todėl Dievo, kaip judintojo, būtinybė atmetama; Dievo nėra, nes jis neapčiuopiamas. Mąstymas ir sąmonė yra materijos judėjimo padarinys, todėl sielos nemirtingumo idėja kritikuojama. Materija yra visų reiškinių pagrindas, nematerialių reiškinių (stebuklų) nėra.

Skirtingai nei Volteras, Didro manė, kad religija ir tikėjimas nereikalingi auklėjant visuomenę.

Estetinės pažiūros

Rašydamas straipsnius „Enciklopedijai" bei grožinius kūrinius, diskutuodamas su draugais ir priešais, Didro nuolat keldavo estetikos problemą. Estetines pažiūras jis išdėstė keliuose straipsniuose. Vieni jo teiginiai tęsia klasicizmo estetikos tradiciją, kiti ją pataiso, papildo, kai ką atmeta. Didro grožio supratimas primena klasicistų racionalistų mintis: grožio kategorija egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės. Grožio kūrimas – pamėgdžiojimo aktas. Menas – gamtos mėgdžiojimas. Apie grožį sprendžiama pagal tai, ar meno kūrinys panašus į objektą. Turi būti glaudus ryšys tarp tikrovės ir meno. Gamta yra pirmasis meno modelis.

Meno kūrinys turi būti paprastas ir suprantamas. Grožio elementas yra paprastumas, jis turi būti aiškus, nuosekliai pasakomas, tačiau paprastumo nereikia painioti su primityvumu.

Didro manė, kad meno kūrinys turi veikti daug žmogaus jausmų, jis privalo žmogų skatinti gyventi dorai. Menas, ypač teatras, turi būti naudingi visuomenei, nes jie tobulina žmonių santykius. Meno paskirtis – mokyti ir šviesti, spręsti dideles ir reikšmingas problemas. Kiekvienas menininkas turi būti sąmoningas pilietis ir kartu kovotojas už protingą ir gerą visuomenę.

Menas turi vaizduoti didelius žygdarbius, ginti ir išaukštinti dorybę, kovoti prieš ydas, ypač tokias, kurios visuomenėje toleruojamos ir net gerbiamos, kovoti prieš fanatizmą, prietarus, valdovų tironiškumą; tada menas turės žmogišką paskirtį.

Didro manė, kad pjesių negalima griežtai skirstyti tik į komedijas ar tragedijas. Turi būti kuriama rimtoji komedija – tokio žanro kūrinys, kuris vaizduotų dramatiškus paprastų žmonių išgyvenimus, jų dorus veiksmus. Taip teoriškai Didro pagrindžia XVIII a. miestelėnišką dramą. Kartu rašytojas pažymi, kad, kuriant personažo charakterį, nepakanka nurodyti pagrindinį jo prigimties bruožą, nes charakterį formuoja ir socialinė padėtis.

Estetinės Didro mintys turėjo didelį poveikį prancūzų ir kitų šalių dramaturgams.

Bibliografija

• 1754 m. les Pansées sur l'interprétation de la nature (Mintys apie gamtos aiškinimą)
• 1754 m. le Traité des sensations (Traktatas apie pojūčius)
• 1757 m. le Fils naturel (Pavainikis sūnus)
• 1758 m. le Père de famill (Šeimynos tėvas)
• 1760 m. la Religieuse (Vienuolė)
• 1762 m. le Neveu. de Rameau (Ramo sūnėnas)
• 1769 m. l'Entretien entre d'Alambert et Diderot (D’Alambero pokalbis su Didro)
• 1773 m. Jacques le Fataliste et son maitre (Žakas fatalistas ir jo ponas)

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Denis Diderot

• Denis Diderot tinklalapis (pranc.)