Darbo įrankiai

Darbo įrankiai – archeologinių tyrimų metu randami senovės žmonių pagaminti daiktai, rodantys žmonijos evoliuciją. Tai viena svarbiausių archeologijos radinių grupė. Tiriami archeologiniais (tipologiniu, stratigrafiniu, geografiniu, eksperimentinės archeologijos) ir mokslinės analizės (fizika, chemija, trasologija, metalografija) ir kitais metodais. Kristianas Tomsenas XIX a. pirmoje pusėje pagal darbo įrankių tipologinę analizę žmonijos istoriją suskirstė į akmens, bronzos ir geležies amžius.

Istorija

Ankstyviausi darbo įrankiai – prieš 2,5 mln. m. hominidų naudoti kumščio dydžio apskaldyti (viename šone) akmenys, kurių rasta Olduvėjaus kanjone, Tanzanija. Žmonės pirmuosius darbo įrankius gaminosi iš gamtoje rastos vientisos medžiagos – akmens, kaulo ir rago, medžio, kriauklių, odos ir kitų. Senajame akmens amžiuje (paleolitas) iš pradžių akmens skaldymu (skeltė, skaldytinis) ir paviršiaus apdaila (retušavimas, gludinimas) tobulinta dirbinio forma (gremžtukas, grandukas, rėžtukas ir kt.), vėliau daryti kompoziciniai darbo įrankiai – raginis žeberklas su titnaginiais ašmenėliais, ietis, strėlė, kirvis su kotu ir kiti.

Akmens amžiaus pabaigoje – bronzos amžiaus pradžioje iš pasisavinančio gamtos turtus ūkio (maisto rinkimas, medžioklė, žvejyba) pereinant prie gamybinio ūkio (žemdirbystė, gyvulininkystė) ir išaugus darbo įrankių paklausai pradėta perdirbti gamtines medžiagas – degti molį, lieti metalus, gaminti stiklą ir kt., sukuriant gamtoje neegzistuojančias formas. Darbo įrankiai tapo įvairesni, jų daugėjo. Ankstyviausi terakotiniai darbo įrankiai (verpstukai, įvairios formelės ir kt.) žinomi iš vėlyvojo paleolito (apie 24 000 m. pr. m. e.) gyvenviečių Čekijoje (Dolni Vestonicė, Pavlovas, Pfedmostis), metaliniai darbo įrankiai (apie 7000 m. pr. m

e.) iš natūralaus gamtoje aptikto vario rasti Turkijoje (Čatal Hiujukas) ir Irane (Ali Košė). Kompoziciniai darbo įrankiai iš spalvotųjų metalų pradėti naudoti 4000– 3000 m. pr. m. e. Mesopotamijoje. Pirmieji geležiniai darbo įrankiai plito apie 1000 m. pr. m. e. Artimuosiuose Rytuose.

Darbo įrankiai Lietuvoje

Lietuvoje ankstyviausi darbo įrankiai – iš vėlyvojo paleolito pabaigos (11–10 tūkstantmečio pr. m. e.) – medžioklės, žvejybos ir jos produktų apdorojimo įrankiai (grandukas, gremžtukas, rėžtukas) gaminti iš titnago (rasta Lietuvos pietryčių dalyje), kaulo ir rago (ietigalių rasta Kalniškėse, dab. Klaipėda). Mezolite paplito makrolitai ir mikrolitai, neolite titnaginiai darbo įrankiai pradėti retušuoti, dažniausiai pakraščiai, kartais visas paviršius. Plito kaulo ir rago (rasta daug ruošinių), mediniai įrankiai. Vėlyvajame neolite pradėta gludinti ir gręžti akmeninius įrankius, plito moliniai verpstukai.

Vėlyvojo neolito pabaigoje – bronzos amžiuje įsivyravus žemdirbystei ir gyvulininkystei darbo įrankių gausėjo, bronzos amžiuje greta plačiai naudotų akmens, kaulo ir rago darbo įrankių Lietuvos vakarinėje dalyje pradėti naudoti pirmieji bronziniai įrankiai. Ankstyvajame geležies amžiuje svarbiausi darbo įrankiai buvo akmeniniai kirviai, t. p. naudoti akmeniniai kaltai ir kalteliai, ypač paplito kaulo ir rago dirbiniai – naudoti kauliniai adikliai, adatos, ylos, kaltai, grandukai, rėžtukai, grąžtai, peiliai. Nuo viduriniojo ir senojo geležies amžiaus svarbiausi darbo įrankiai – įvairūs kirviai, peiliai, dalgiai, pjautuvai, vedegos, skiltuvai, ylos, adatos – buvo geležiniai. A randama piliakalniuose ir gyvenvietėse, kapinynuose – jie dėti į kapą kaip įkapės.^[1]

Šaltiniai

1. Aleksiejus Luchtanas. Darbo įrankiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 488 psl.