Chaoso teorija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Chaoso teorija – matematikos sritis, tirianti labai jautrių pradinėms sąlygoms dinaminių sistemų elgseną. Šioms chaotinėms sistemoms maži pradinių sąlygų skirtumai duoda plačiai nukrypstančius rezultatus (vadinamasis „drugelio efektas“), kas daro ilgalaikes prognozes neįmanomomis, nors sistemos yra deterministinės (kurių ateities elgsena pilnai nusakoma pradinėmis sąlygomis, be jokių atsitiktinių elementų). Kitais žodžiais tariant, deterministinė šių sistemų kilmė nepadaro jų nuspėjamomis. Tokia elgsena vadinama chaosu ir ji stebima daugelyje natūralių sistemų.
Chaoso teorija taikoma įvairiose srityse: fizikoje, biologijoje, ekonomikoje, filosofijoje ir kt.
Chaoso teorijos pradininku laikomas Edvardas Nortonas Lorenzas, kuris 1972 m. aprašė drugelio efektą, kai net maži dinaminės sistemos pradinių sąlygų pakeitimai radikaliai keičia sistemos elgesį.[1]