![cover image](https://wikiwandv2-19431.kxcdn.com/_next/image?url=https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/e/e2/Lithuanian_Partisans_Declaration_of_February_16%252C_1949_%2528original%2529.jpg/640px-Lithuanian_Partisans_Declaration_of_February_16%252C_1949_%2528original%2529.jpg&w=640&q=50)
Baltijos šalių valstybingumo tęstinumas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Baltijos šalių valstybingumo tęstinumas – tai pozicija, kad trys Baltijos šalys (Estija, Latvija ir Lietuva) išliko kaip teisės subjektai pagal tarptautinę teisę[1] sovietų okupacijos laikotarpiu nuo 1940 iki 1991 m., taip pat per vokiečių okupaciją 1941–1944/1945 m. Vyraujanti nuomonė pritaria Baltijos šalių pozicijai dėl neteisėtos okupacijos, o Sovietų Sąjungos veiksmai vertinami kaip prieštaraujantys tarptautinei teisei apskritai, o ypač – dvišalėms SSRS ir trijų Baltijos šalių sutartims.[2]
![Thumb image](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/e/e2/Lithuanian_Partisans_Declaration_of_February_16%2C_1949_%28original%29.jpg/640px-Lithuanian_Partisans_Declaration_of_February_16%2C_1949_%28original%29.jpg)
Šį teisinį tęstinumą pripažino dauguma Vakarų valstybių ir tai atsispindi jų institucinėje praktikoje.[3] Stimsono doktrinos taikymas pagal Welles deklaraciją[4], kai nemaža tarptautinės bendruomenės dalis atsisakė suteikti oficialų pritarimą 1940 m. sovietų užkariavimams per Antrąjį pasaulinį karą[5], Baltijos tautų pasipriešinimas sovietiniam režimui bei nepertraukiamas elementarių valstybės organų veikimas tremtyje patvirtina teisinę poziciją, kad suverenios nuosavybės teisės Sovietų Sąjungai niekada neperėjo, o tai reiškė, kad okupacija sui generis (vok. Annexionsbesetzung, verčiant pažodžiui „aneksijos okupacija“) tęsėsi tol, kol Sovietų Sąjunga pripažino trijų Baltijos šalių nepriklausomybę 1991 m.[5] Taigi, Baltijos šalys ir toliau egzistavo kaip tarptautinės teisės subjektai.[6][7]
Oficiali Rusijos pozicija, kuri yra sovietinės pozicijos tąsa, yra ta, kad Estija, Latvija ir Lietuva nebuvo aneksuotos Sovietų Sąjungos, o prisijungė savo noru 1940 m.[8] Rusija atkakliai tvirtina, kad Baltijos šalių inkorporacija pelnė tarptautinį de jure pripažinimą Jaltos ir Potsdamo konferencijose sudarytais susitarimais bei 1975 metų Helsinkio baigiamajame akte.[9][10] Rusija taip pat teigia, kad pagal vidinius sovietų įstatymus ir konstituciją nepriklausomybės atkūrimas buvo neteisėtas ir Baltijos šalys galėjo tapti naujai sukurtais suvereniais dariniais tik pagal SSRS atsiskyrimo įstatymus.[11] Remiantis šia pozicija, visos ankstesnės sutartys, tokios kaip 1920 m. Tartu sutartis[12], yra neva negaliojančios, o visi galimi Baltijos šalių reikalavimai dėl reparacijų neturi teisinio pagrindo.[9][10] Ši alternatyvi tezė apie Baltijos šalių tęstinumą ir su tuo susijusios pasekmės paskatino esminę Rusijos ir Baltijos šalių konfrontaciją.[13][14]
Teisės principas ex injuria jus non oritur (teisė negali atsirasti iš neteisėtų veiksmų) skiriasi nuo konkuruojančio teisės principo ex factis jus oritur (faktai lemia teisę).[3] Viena vertus, teisinis Baltijos šalių inkorporacijos pripažinimas iš kitų suverenių šalių, nepriklausančių sovietiniam blokui, buvo iš esmės atmestas remiantis kertiniu teisiniu principu ex injuria jus non oritur, nes buvo pripažinta, kad Baltijos šalių aneksija yra neteisėta.[15] Kita vertus, de facto dėl išorinės jėgos okupacijos valstybingumo nutrūkimas[16] penkiasdešimties metų laikotarpiui[3] iš tiesų įvyko, suteikiant vietą teisiniam ex factis jus oritur[3] principui. Taip pat teisinės įtakos turi neatšaukiami teritoriniai ir demografiniai pokyčiai, dėl kurių Baltijos šalių atvejis yra daug sudėtingesnis nei paprastas restitutio in integrum (šiuo atveju – visiškas teritorinio vientisumo atkūrimas).[17]