Arabų–Izraelio konfliktas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Arabų–Izraelio konfliktas, arba Artimųjų Rytų konfliktas – konfliktas dėl Palestinos regiono, prasidėjęs XX a. pražioje tarp arabų ir žydų. Konflikto metu tarp 1948 m. gegužės 14 d. įkurto Izraelio ir keleto kaimyninių šalių kilo aštuoni karai taip pat daugybė ginkluotų susidūrimų tarp Izraelio ir palestiniečių (Izraelio–Palestinos konfliktas).
- Šis straipsnis apie platesnį konfliktą tarp Izraelio ir arabų valstybių. Apie labiau regioninį konfliktą skaitykite straipsnyje Izraelio–Palestinos konfliktas.
Arabų–Izraelio konfliktas | |||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Konfliktuojančios pusės arabų–Izraelio konflikte
| |||||||||
| |||||||||
Konflikto šalys | |||||||||
Parama: |
Arabų lyga
Parama: Gazos Ruožas (nuo 2006) | ||||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
Davidas Ben Gurionas (1948–63 m.) Igaelis Jadinas (1948–52 m.) Jakovas Doris (1948–49 m.) Ichakas Rabinas (1948–95) Arielis Šaronas (1948–2005 m.) Ehudas Barakas (1948–2013 m.) Mošė Dajanas (1948–79 m.) Saadas Hadadas (1978–84 m.) Antuanas Lahadas (1984–2000 m.) Baširas Žmaelis (1978–82 m.) |
Džonas Bagotas Glubas (1948–86) Habis al-Madžali (1948–2001) Abd al-Kadir al-Husaini † Hasan Salama † Favzi Al-Kavukdži (1948–77 m.) Ahmedas Ali al-Muavi (1948–1979) Hadž Amin Al-Huseini (1948–74) Karalius Farukas I (1948–65) Ahmadas Ali al-Muavi (1948–79 m.) Muhamedas Naguibas (1948–84) Saad El Šazli (1948–2011) | ||||||||
Nuostoliai | |||||||||
22 570 karinio personalo žūčių[2]
≈1723 civilių žūtys[2] ≈1050 Pietų Libano armijos kovotojų žūtys[3] |
Iš viso 91 105 žuvusių arabų[4] | ||||||||
Abi pusės: 74 000 karinio personalo žūčių 18 000 civilių žūčių (1945–1995 m.) |
Arabų šalių–Izraelio konfliktu priežastimi įvardinamas sionizmo ir arabiško nacionalizmo iškilimas pradedant XIX a. pab. Prie konflikto prisideda ir teritoriniai ginčai. Žydų laikoma protėvių žeme, panarabiškų judėjimų atitinkama teritorija laikoma tiek istoriškai, tiek dabartiniu metu priklausanti palestiniečiams,[5] o bendrame panislamiškame kontekste – kaip musulmonų žemės.
Sektarinio pobūdžio konfliktas tarp Palestinos žydų ir arabų ėmė vystytis XX a. pr., kol 1947 m. peraugo į pilno masto pilietinį karą, o galop – į pirmąjį arabų valstybių ir Izraelio karą 1948 m. gegužę, iškart po Izraelio nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo. Didelio masto kariniai veiksmai beveik liovėsi paliaubomis po 1973 m. Jom Kipuro karo. 1979 m. pasirašytos taikos sutartys tarp Izraelio ir Egipto. Izraelis pasitraukė iš Sinajaus pusiasalio ir panaikino karinę administraciją Vakarų krante ir Gazos ruože, vietoj jų įsteigdamas Izraelio civilinę administraciją ir vienašališkai užimdamas Golano aukštumas ir Rytų Jeruzalę.
Metams bėgant konflikto pobūdis iš didelio masto Arabų šalių ir Izraelio konflikto pakito į labiau regioninį žydų ir palestiniečių konfliktą, kuris apogėjų buvo pasiekęs 1982 m. Libano karo metu. Užsibaigus pirmajai palestiniečių intifadai buvo pasirašyti Oslo susitarimai, kuriais remiantis siekiant taikos tarp Izraelio ir Palestinos 1994 m. buvo įkurta Palestinos autonomija. Tais pačiais metais taikos sutartis buvo pasirašyta ir tarp Izraelio ir Libano. Nuo 2006 m. laikomasi paliaubų tarp Izraelio ir Bašaro al-Asado valdomos Sirijos. Nepaisant taikos susitarimų su Egiptu ir Jordanija, laikinųjų taikos susitarimų su Palestinos autonomija ir bendrai įsigaliojusiu ugnies nutraukimu, Arabų lygos ir Izraelio požiūriai išlieka kardinaliai skirtingi daugeliu klausimų.
Išsivysčius pilietiniam karui Sirijoje situacija šalia Izraelio šiaurinės sienos tapo labai įtempta. Konfliktas tarp Izraelio ir Hamas organizacijos valdomos Gazos, tarp kurių 2014 m. nutraukta ugnis, įprastai taip pat laikomas žydų ir palestiniečių konflikto dalimi. Tuo tarpu 2006–2012 m. fazė taip pat priskiriama regioniniam Irano-Izraelio konfliktui, kadangi Siriją ir Hezbollah remia Iranas). Po 2012 m. Iranas nutraukė ryšius su sunitų islamistiniu Hamas judėjimu dėl pastarojo paramos Sirijos opozicijai per Sirijos pilietinį karą.