Animacinis filmas

Animacinis filmas (lot. animatio 'gyvybės įkvėpimas', angl. animation – 'sudvasinimas, sugyvinimas'), anksčiau vadinosi multiplikacinis filmas (nuo lot. multiplicatio – 'dauginimas') – kino kūrinys, sukurtas po vieną kadrą nuosekliai filmuojant pieštinių arba erdvinių objektų judesio fazes. Aprėpia visas galimas sintezės meno rūšis: pieštą, lėlių bei daiktų vaidybą. Esminė ypatybė – vaizdų fiksavimas kadras po kadro specialia įranga, ekrane parodant gyvą, judantį pasaulį. Taikomi įvairūs kūrimo būdai. Galima piešti ar įbrėžti figūras tiesiai kino juostoje, be filmavimo. Senas būdas – siluetinė ar plokščių figūrų animacija, „ekranas su adatomis“, įvairiais planais stumdomos figūros su specialiu apšvietimu taip pat duoda neįprastą efektą. Plačiai naudojamos įvairios birios, tąsios medžiagos. Pastaruoju metu plinta kompiuterinė grafika bei animacijos ir vaidybos deriniai.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Animacinio filmo rūšys

• Pieštiniam animaciniam filmui sukuriami detalūs personažai, jų judesių bei veiksmo aplinkos eskizai. Filmuojama keičiant judesių eskizus (kadruotės) ant nupiešto fono. 10–iai minučių animacinio filmo reikia 15–20 tūkstančių piešinių.
• Tapybinis animacinis filmas kuriamas filmuojant tiesiog prieš kamerą tapomus judesio eskizus.
• Kuriant erdvinį animacinį filmą tarp dekoracijų išdėstomos lėlės su metaliniu karkasu ir šarnyrais, leidžiančiais keisti jų pozas.
• Aplikacijų animacinis filmas kuriamas filmuojant ant horizontalių stiklų virš dekoracijų (kad būtų skurtas gilumos įspūdis) išdėstytas marionetes.
• Šešėlinio animacinio filmo marionetės išdėstomos už matinio ekrano ir filmuojant apšviečiamos, kad susidarytų norimo ryškumo šešėlis.
• Kompiuterinis animacinis filmas kuriamas kompiuterinio meno programomis.

Istorija

Animacinį filmą išrado prancūzas Čarlzas E. Reinodas netgi anksčiau už brolių Liumjerų išrastą kinematografą. 1892 m. E. Reinodas Paryžiuje pradėjo rengti „Optinius teatro“ seansus. Patobulinęs 1877 m. savo išrastą praksinoskopą E. Reinodas savo piešinius perkėlė ant celiulioidinės juostos, todėl žiūrovai judančius paveikslėlius galėjo matyti ekrane. Prancūzas Žoržas Meljė užpatentavo daug kino triukų, leidžiančių sulėtinti, pagreitinti ar sujungti vaizdus. JAV animacijos pradininku laikomas Dž. Stiuartas Blektonas, kurio piešinius iš laikraščio „New York Times“ 1896 m. nufilmavo Tomas Edisonas. 1898 m. Dž. S. Blektonas ir A. E. Smitas sukūrė pirmąjį lėlių animacinį filmą. Pirmuoju animacinio kino menininku pripažįstamas prancūzų režisierius Emilis Kolis. 1913 m. JAV režisieriaus Dž. R. Brėjaus (J. R. Bray) animaciniame filme „Menininko sapnas“ panaudotos klišės buvo animatorių darbo mechanizavimo pradžia. 1915 m. JAV režisieriai broliai D. ir M. Fleišeriai išrado rotoskopą – įrenginį, leidžiantį iš filmo kopijuoti žmonių judesius. 1917 m. sukurtas pirmasis ilgametražis animacinis filmas „Apaštalas“.

Trečiame XX a. dešimtmetyje debiutavo ir savo studiją Los Andžele įkūrė JAV režisierius Voltas Disnėjus. Keliasdešimt metų ši studija buvo svarbiausia animacinių filmų gamintoja pasaulyje. Su V. Disnėjaus vardu siejamos įvairios animacijos naujovės: vaizdo, ritmo ir muzikos derinimas; pirmasis spalvotas animacinis filmas; daugiaplanės kameros, sukuriančios vaizdo perspektyvą, panaudojimas; pirmasis pagal vaidybinio filmo struktūrą sukurtas animacinis filmas. 1933 m. debiutavo vienas žymiausių animacinio kino novatorių škotas N. McLaren. 1947 m. sukurtas pirmasis animacinis TV serialas „Triušis kryžiuotis“ (Crusader Rabbit). Po II Pasaulinio karo Europoje susiformavo savitos nacionalinės animacijos mokyklos. 1960 m. prie JT įkurtas Tarptautinis animacinio kino susivienijimas (ASIFA), Ansi (Prancūzija) įvyko pirmasis tarptautinis animacinių filmų festivalis. 1960 m. JAV pradėtas rodyti pirmasis animacinis serialas suaugusiems „Flintstonai“. 1977 m. sukurtas vaidybinis filmas „Žvaigždžių karai“, kuriame pirmąkart itin gausiai panaudota kompiuterinė animacija.

Lietuvoje

Vienas animacinio kino pionierių Vladislovas Starevičius – lietuvių kilmės režisierius, dar caro laikais Maskvoje pagarsėjęs animaciniais filmais „Elniaragių kova“ (1910 m.), „Gražioji Lukanidė“ (1912 m.), „Žiogas ir skruzdėlė“ (1913 m.), mokėjo puikiai padaryti lėles, vaizdžiai imituoti jų judesius. Vėliau emigravo į Prancūziją ir ten kūrė. Lėlių filmą „Storulio sapnas“ 1938 m. Kaune sukūrė dailininkas Stasys Ušinskas.

XX a. 8–9-ajame dešimtmečiuose animacinį kiną sėkmingai kūrė kino mėgėjai, pelnydami už juos prizų įvairiuose festivaliuose. 9-jame dešimtmetyje Lietuvos kino studijose gimė ir profesionalioji animacija. A. Janausko „Kviečiantis pavyzdys“ (1988 m.), „Palankios aplinkybės“ (1991 m.), Z. Šteinio „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ (1987 m.), „Dosnumas“ (1988 m.), I. Bereznicko „Baubas“ (1988 m.), „Bermudų žiedas“ (1989 m.), N. Valadkevičiūtės „Mįslė“ (1983 m.), „Medis“ (1984 m.) ir kt. filmai buvo demonstruoti tarptautiniuose festivaliuose.

1998 m. sukurtas pirmasis ilgametražis pieštinis animacinis filmas „Odisėjas“ (rež. V. Aškinis).

2014 m. pristatytas lietuvių režisieriaus V. Aškinio ir latvių animacijos meistro Reinio Kalnaellio ilgametražis animacinis filmas „Aukso žirgas“.^[1]

Taip pat skaitykite

• Animacija
• Anime
• Trumpametražis filmas
• Kadruotės

Literatūra

• Žurnalistikos enciklopedija, Vilnius 1997 m.
• Visuotinė lietuvių enciklopedija I tomas, Vilnius 2001 m.

Šaltiniai