Aleutų salos
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Aleutų salos (angl. Aleutian Islands) – salynas Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje, priklausantis JAV, į pietvakarius nuo Aliaskos. Vulkaninės kilmės salos, skiriančios Beringo jūrą nuo Ramiojo vandenyno, driekiasi 1400 km ilgio lanku iš rytų į vakarus. Salų plotas – 17 800 km².
Salyne yra šios salų grupės:
Salos vulkaninės kilmės, dažnai padengtos sniegu. Yra 25 veikiantys ugnikalniai, aukščiausias – Šišaldino ugnikalnis (2860 m, Unimako s.). Būdingos subarktinės pievos ir kalnų tundra. Peri gausios paukščių kolonijos, yra ruonių gulyklos[1].
1998 metais gyveno 11 900 gyventojų, dalis jų aleutai. Svarbiausios gyvenvietės – Adakas, Datč Harboras. Yra karinių jūrų ir oro bazių.
Aleutai salose apsigyveno prieš 3000 metų, 1741 metais salose apsilankė rusų keliautojai V. J. Beringas ir A. Čirikovas. Salos iki XVIII a. priklausė Rusijos imperijai, vėliau parduotos JAV kartu su Aliaska.[2] Antrojo pasaulinio karo metu 1942–1943 metais salas buvo okupavusi Japonija.
Spėjama, kad pleistocene salynas sudarė vientisą sausumą, kuria Kamčiatka jungėsi su Aliaska. Aukščiausi ugnikalniai (abu Unimako saloje) – Šišaldino (2861 m), Isanockio (2465 m).
