From Wikipedia, the free encyclopedia
1791 m. Prancūzijos Konstitucija – Prancūzijos konstitucija, priimta 1791 m. rugsėjo 3 d. Steigiamojo susirinkimo.[1] Galiojo iki 1793 m. birželio 24 d.[2]
| 1791 m. Prancūzijos Konstitucija | |
 | |
| Informacija | |
|---|---|
| Valstybė | Prancūzija |
| Priimta | 1791 m. rugsėjo 3 d. |
| Galiojo iki | 1791 m. rugsėjo 3 d. – 1793 m. birželio 24 d. |
| Turinys | |
| Valdymo forma | Konstitucinė monarchija |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia | Nacionalinis įstatymų leidybos susirinkimas |
| Vykdomoji valdžia | Karalius ir ministrai |
Tai Steigiamojo susirinkimo veiklos kulminacija. Jo atstovai laikė savo tikslu konstitucinę monarchiją, santvarką, kurią Amerikoje įtvirtino JAV teisių bilis. Tokiai santvarkai dirvą paruošė įvairios Steigiamojo susirinkimo reformos: feodalinių teisių ir privilegijų dalinis panaikinimas (1789 m. rugpjūčio 11 d. dekretas „Dėl feodalinių teisių ir privilegijų panaikinimo“, piliečių teisių ir konstitucinės santvarkos, tautos suvereniteto įtvirtinimas „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“, rinkimų teisės nustatymas, įvedant „aktyvių“ piliečių kategoriją (1789 m. gruodžio 22 d.).[3][4]
Pagal Konstituciją Prancūzijos valdymo forma buvo konstitucinė monarchija.
Nacionalinis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas – nuolatinė vienų rūmų institucija. Nepasitikėta aristokratinėmis, monarchinėmis antrųjų rūmų tradicijomis Anglijoje, tikėtasi palengvinti revoliucinių reformų vykdymą. Išimtinė susirinkimo kompetencija buvo įstatymų leidyba, visiems nutarimams, išskyrus liečiančius mokesčius, karalius turėjo veto teisę.
Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Renkamas dvejiems metams, karalius iki šio termino negali jo paleisti. Rinkimuose galėjo dalyvauti tik „aktyvieji“ piliečiai (25 m. vyrai, ne tarnai, mokantys tam tikrus mokesčius, išgyvenę kantone daugiau 1 m.). Rinkimai netiesioginiai: piliečiai renkasi kantonuose, kur išrenka rinkikus, o šie renkasi departamentuose ir renka departamentui nustatytą atstovų skaičių. Atstovai laikomi tautos, o ne departamento atstovais.
Vykdomoji valdžia priklausė karaliui, įgyvendinančiam ją per paties paskirtus ministrus. Karalius turėjo valdyti laikydamasis įstatymų, jo paties aktai turi būti kontrasignuojami ministrų. Karaliaus asmuo šventas ir neliečiamas. Vykdomosios valdžios rinkimas: paveldima.
Konstitucija pradedama Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Pirmajame skirsnyje („Pagrindinės konstitucijos užtikrinamos nuostatos“) atskirai nuo deklaracijos skelbiamos žmogaus teisės: eiti pareigas, skelbiama teisingas mokesčių paskirstymas, lygybė prieš baudžiamąjį įstatymą, taip pat prigimtinės kilnojimosi, žodžio, spaudos, susirinkimų, peticijų teisės, skelbiama nuosavybės neliečiamybė, draudžiama išleisti įstatymus, pažeidžiančius šias teises.
Preambulėje skelbiama apie luomų panaikinimą. Skelbiamas tautos suverenitetas (3 str. „Apie valstybės valdžias“). Reglamentuotas administracinis teritorijos suskirstymas – departamentai – distriktai – kantonai – taip siekiama panaikinti feodalinio skirstymo į senjorijas liekanas.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
