Paedocypris progenetica
From Wikipedia, the free encyclopedia
Paedocypris progenetica – karpžuvių (Cypriniformes) būrio žuvų rūšis.
Paedocypris progenetica | ||||||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Paedocypris progenetica | ||||||||||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||
Binomas | ||||||||||||||||||||
Paedocypris progenetica Kottelat, Britz, H. H. Tan & K. E. Witte, 2006 |
Nuo šios rūšies atradimo pradžios, ir iki 2009 m. rugpjūčio, kuomet buvo atrastas Paedophryne amauensis rūšies varliagyvis (Amphibia), ši maža žuvelė buvo laikoma mažiausia rūšimi ne tik tarp žuvų, bet ir tarp visų stuburinių (Vertebrata).
2021 m. duomenimis, ji yra viena tarp keleto mažiausių pasaulyje žuvų rūšių ir viena tarp mažiausių stuburinių gyvūnų rūšių. Jų patinėlio kūno ilgis 9,8 mm, patelės 10,3 mm. Mažiausia, subrendusi patelė buvo išmatuota 7,9 mm ilgio[1]. Kūnas permatomas, akys didelės.
Šios žuvelės yra endeminės Pietryčių Azijos Sumatros ir Bintano salose. Jos gyvena atogrąžų lietaus miškuose telkšančiose labai rūgštingose, durpingose, turinčiose labai mažą deguonies kiekį pelkėse[2], bet tik tose, į kurias nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai. Šiuose vandens telkiniuose jos laikosi arčiau dugno (bet ne dugne), kur vanduo truputį vėsesnis nei paviršiuje. Esant sausrai, dėl savo mažo kūno, jos sugeba išgyventi net nedidelėse išlikusiose pelkių balutėse.
Patelės kiaušidėse nešioja apie 50-60 ivairios išsivystymo stadijos kiaušinėlių. Apžiūrėta 9,1 mm ilgio patelė, kiaušidėje yra turėjusi keturis išsivysčiusius, nepermatomus, 0,3 mm skersmens ir 53 permatomus, mažiau nei 0,15 mm skersmens kiaušinėlius[3].
Žuvelės maitinasi vandens telkinio dugne planktonu, tokiu kaip verpetės (Rotifera) ir šakotaūsiai (Cladocera).
Šią žuvelę atrado 1996 m. Morisas Kotela (Maurice Kottelat) iš Šveicarijos ir Tan Hiok Hujus (Tan Heok Hui) iš Singapūro Rafleso biologinės įvairovės tyrimų muziejaus, kurie dirbdami su kolegomis iš Indonezijos ir Kai-Erik Witte iš Vokietijoje esančio Makso Planko instituto. Ralfas Bricas padėjo išanalizuoti gyvūno griaučius ir kompleksinę dubens peleko struktūrą[4]
Šioms žuvelėms didelę grėsmę kelia Indonezijoje pelkių sausinimas gvinėjinių alyvpalmių (Elaeis guineensis) plantacijų plėtrai iš kurių gaminamas palmių aliejaus. Tokiu atveju suardoma natūrali ekosistema natūraliame šių žuvelių biotope[5]