Andrea Mantegna
From Wikipedia, the free encyclopedia
Andrėja Mantenja (it. Andrea Mantegna, 1431–1506 m. rugsėjo 13 d.) – italų XV a. ankstyvojo renesanso dailininkas ir graveris.[1] Mantenja daug prisidėjo prie renesanso plitimo Šiaurės Italijoje, jis dirbo Padujoje, Veronoje, Mantujoje buvo kunigaikščių Gonzagų dvaro dailininkas.
Andrėja Mantenja it. Andrea Mantegna | |
---|---|
Tikėtinas Mantenjos autoportretas paveiksle „Pristatymas šventykloje“ | |
Gimė | apie 1431 m. Isolo di Carturo, Venetas |
Mirė | 1506 m. rugsėjo 13 d. (~75 metai) Mantuja |
Tautybė | Italas |
Veikla | Dailininkas |
Sritis | Ankstyvasis renesansas |
Vikiteka | Andrea Mantegna |
Mantenjos gyvenimas gerai dokumentuotas dėl išlikusių Padujos ir Mantujos archyvų. Jo kūryba plačiai paveikė Italijos dailės vystymąsi nuo brolių Belinių Venecijoje iki Leonardo da Vinčio Florencijoje. Dailininko autoritetą rodo jam skirta pomirtinė koplyčia vienoje Mantujos bažnyčių.
Mantenjos kūryba išsiskiria ypač šaltais peizažais ir skulptūrišku figūrų vaizdavimu. Mantenja buvo antikinės skulptūros mėgėjas ir daugelį jos bruožų perteikė savo paveiksluose. Įprasti jo peizažuose senovės Romos laikų griuvėsių vaizdai.
Svarbiausiu jo gyvenimo darbu laikomos freskos Mantujos kunigaikščio pilies kambaryje, vad. Camera degli Sposi (1465-74). Iš paveikslų Mantenjos kūrybą tikriausiai geriausiai reprezentuoja „Šv. Sebastijonas“ (1480, Luvras). Šaltą savo darbų pobūdį dailininkas originaliai švelnino vaisių ir girliandų dekoratyviniais elementais kaip San Zeno poliptike (1459, San Zeno bažnyčia, Verona) ir „Pergalės Madonoje“ (1497, Luvras).