Šulinys
From Wikipedia, the free encyclopedia
Šulinys – įrenginys vandeniu aprūpinti. Patys seniausi šuliniai buvo sutvirtinti rąstų, akmenų rentiniu. Kibiras užkabinamas ant karties su kabliu. XIX a. paplito svirtys. Dabar šulinius dažnai sudaro betoniniais žiedais sutvirtinta iškasa ir įtaisas vandeniui semti (dažnai ir su elektriniu vandens siurbliu).
Seniausią šulinį Lietuvoje archeologai aptiko Apuolės piliakalnyje (Skuodo r.). Manoma, kad jis iškastas IX a. Šuliniai minimi XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. Iki XX a. žemės reformos, kai buvo išsiskirstyta į vienkiemius, 3-4 kaimo sodybos naudojosi bendru šuliniu. Prie šulinio dažnai statydavo skobtą arba lentų lovį, į kurį pripildavo vandens gyvuliams.
Senieji šuliniai nebuvo gilūs, jų sienas sutvirtindavo rąsteliais arba išgrįsdavo akmenimis. Nuo XX a. imta ręsti šulinius su rentiniais.
Lietuvos sodybose paplitę dviejų tipų šuliniai: svirtiniai ir veleniniai.