Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus

From Wikipedia, the free encyclopedia

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejusmap

55.990861°š. pl. 21.518046°r. ilg. / 55.990861; 21.518046

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus
Įkurtas 1969 m.
Vieta Motiejaus Valančiaus g. 9, Nasrėnai
Tematika memorialinis muziejus
Interneto svetainė mvalanciausmuziejus.lt
Muziejaus direktorius Algirdas Čėsna
Skulptūra „Palangos Juzė“
Klėtelė
Ekspozicija M. Valančiaus muziejuje
Ekspozicija M. Valančiaus muziejuje
Klėtelėje
Nasrėnai. Paminklas ir ąžuolynas M. Valančiui

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus – memorialinis muziejus, įsikūręs Kretingos rajono savivaldybėje, Nasrėnauose. Jo veikla susijusi su vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801 – 1875) asmenybės, kūrybinio palikimo saugojimu, puoselėjimu ir perdavimu šiuolaikiniam žmogui. Tai – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

Istorija

1901 m., pasitinkant 100-ąsias vysk. M. Valančiaus gimimo metines, pirmą kartą susidomėta jo gimtinės vieta: „Mykolo Valančiaus, vyskupo tėvo, butas stovėjo mažne prie pat kelio iš Kretingos į Salantus, už poros varstų neprivažiavus Kalnalio[1]“. 1967 m. ieškoti M. Valančiaus gimtosios sodybos vietos ėmėsi Kretingos kraštotyros muziejaus direktorius Juozas Mickevičius, kraštotyrininkas Ignas Jablonskis bei iš šio krašto kilęs fizikas akademikas Adolfas Jucys. Tyrėjų ir kaimo gyventojų bendra nuomonė buvo tokia, jog toje vietoje, kurioje kadaise gyveno Valančiai, stovi Antano ir Barboros Milašių sodyba[2]. Sodybą archeologiškai ištyręs I. Jablonskis sudarė jos planą, kuriame nurodė esamų ir buvusių pastatų vietas, pažymėjo ir kalvės vietą, nes vyskupo tėvas buvo kalvis.

1969 m. pradžioje sodyboje pastatytas paminklinis akmuo, atgabentas iš melioruojamų Tintelių kaimo laukų, ant kurio pritvirtinta metalinė lenta su užrašu: „Šioje sodyboje 1801 m. vasario 16 d. gimė rašytojas Motiejus Valančius“. Muziejaus atidarymo šventė įvyko 1969 m. vasario 19 d. Patalpas suteikė Antanas ir Barbora Milašiai: savo name jie užleido vieną kambarį, o kieme – klėtelę, kurioje buvo parengta etnografinė ekspozicija.

Iki 1990 m. muziejus buvo Kretingos muziejaus filialas ir vadinosi rašytojo M. Valančiaus memorialiniu muziejumi. Nuo 1990 m. – pavaldus Kūlupėnų seniūnijai, kurios teritorijoje jis ir veikia. 1996 m. įregistruotas Kretingos rajono savivaldybėje, nes savivaldybė yra šio muziejaus steigėja[3]. Oficialus pavadinimas – Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus. 1999 m. lapkričio 4 d. įregistruotas Lietuvos kultūros ministerijoje kaip savivaldybės biudžetinė įstaiga. 2005 m. vasario 24 d. Kretingos r. savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtinti nauji muziejaus nuostatai, muziejus tapo viešasis juridinis asmuo, turintis savivaldybės muziejaus statusą, nuostatus, antspaudą ir kt.

Ekspozicija

Muziejus renka, kaupia, saugo, populiarina eksponatus, liudijančius apie Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gyvenimą ir įvairiapusę veiklą, jo darbus 1850 – 1875 m.: eksponuojamos M. Valančiaus knygelės, autentiški 1848 m. išleisti abu „Žemaičių vyskupystės“ tomai, asmeniniai daiktai – stalo įrankiai, sofa, kuria jis naudojosi gyvendamas Varniuose, stalo servetėlė, nuotraukos, skrynia, kurią 1868 m. M. Valančius padovanojo knygnešiui Pranciškui Straupui (Stropui), vyskupo portretas, išsiuvinėtas tautodailininkės J. Gindulienės, įvairūs dokumentai ir kiti vertingi kultūros paveldo objektai. Vertingas muziejaus sukauptas Žemaitijos ir Kūlupėnų krašto etnografijos savitumą atskleidžiančių eksponatų rinkinys.

2001 m. ekspozicija atnaujinta: įsigyti nauji ekspoziciniai baldai, parengtas naujas ekspozicijos teminis planas.

Klėtelė

Sodyboje senųjų pastatų beveik nėra, išlikusi tik įdomi XVIII a. pab. penkių kamarų klėtelė, stogastulpis, keli šuliniai. 1998 m. rudenį klėtelė restauruota Kūlupėnų sen. komunalinės tarnybos darbuotojų, kuriuos konsultavo kūlupėniškis J. Lukauskas, o medžio restauravimo darbus atliko kūlupėniškis A. Lubys. Tuomet stogui buvo grąžinta pirminė jo forma: su čiukuru, apdengtas ilginiais šiaudais[4]. 2016 m. stogas uždengtas nendrėmis. Penkių kamarų klėtelėje įrengtos etnografinės ekspozicijos: šeimininkės svirnelis, mergos kamara, grūdinė, rakandų kamara.

Veikla

Pagal esančių rinkinių rūšį M. Valančiaus gimtinės muziejus priskiriamas prie memorialinių muziejų. Toks muziejus unikalus autentiška, etnografine aplinka. Muziejaus edukacinė, projektinė veikla, kiti renginiai yra skirti žemaitiškų tradicijų, papročių, žemaičių kalbos puoselėjimui ir saugojimui. Todėl muziejus atlieka ne tik savo pagrindines muziejaus funkcijas, bet ir tenkina bendruomenės socialinius poreikius: rengia tradicinius renginius, Kalvarijos Kalnų giedojimus, Atvelykio šventes vaikams, valstybinių švenčių minėjimus, nuolat bendrauja su Kūlupėnų bendruomene, nes Nasrėnų kaimo branduolys yra jos dalis. Senosios kartos žmonės išlaikė daug papročių, tradicijų, atsimena tėvų ir senelių patiekalų receptų, žaidimų, kuriuos stengiamasi atgaivinti muziejuje. Muziejus rengia keičiamas parodas, plėtoja edukacinę veiklą, organizuoja kultūrinius ir kitus renginius.

Nuo 1994 m. kasmet organizuojama Vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų meninio skaitymo šventė, į kurią kviečiami dalyviai iš visos Lietuvos. Nuo 1999 m. vyksta Klaipėdos universiteto profesoriaus Petro Bielskio inicijuotos Klojimo teatrų šventės. Nuo 2006 m. vykdyti jaunimo edukaciniai projektai „Audimo mokyklėlė“, „Mokomės žaisti senolių žaidimus“. Rengiama tradicinė Bulvių šventė su patiekalų degustavimu. Vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai. Mokoma žaisti senovinius žaidimus.

Muziejus bendradarbiauja su kitais muziejais deponuojant eksponatus ekspozicijai ir parodoms, su rajono kultūros, švietimo įstaigomis, tautodailininkais.

Nasrėnuose pabuvojo žmonės iš visų pasaulio kraštų – Japonijos, Naujosios Zelandijos, Vokietijos ir kt. Per 2020 m. muziejų aplankė 1,2 tūkst. lankytojų iš Lietuvos ir užsienio.

Skulptūros

1970 m. prie kelio, vedančio į vyskupo gimtinės sodybą – muziejų, atvykstančius pasitinka žemaičio tautodailininko Vytauto Majoro sukurta skulptūra „Palangos Juzė“[5] (restauruota 1987, 2007 m.). Ji tapo šio muziejaus simboliu.

Šalia klėtelės stovėjo senas stogastulpis. 1985 m. stogastulpis buvo naujai sukurtas pagal sunykusio senojo pavyzdį, naujai padaryta vėtrungė-saulutė. Restauravo V. Stončius, metalinę dalį padarė A. Bimba. 2008 m. M. Valančiaus stogastulpis vėl restauruotas salantiškio tautodailininko Alioyzo Pociaus firmos, darbus atliko nasrėniškis R. Kazakevičius.

1997 – 2011 m. muziejaus sodyboje pastatytos 9 tautodailininkų skulptūros. Vieną iš jų, skirtą 1831 m. ir 1863 m. sukilėliams, sukūrė kretingiškis tautodailininkas Adolfas Andriejus Viluckis. Salantiškis Liudas Ruginis savo kūrinį paskyrė M. Valančiaus švietėjiškai veiklai. Kretingiškis Steponas Žiubrys įamžino Nasrėnus, o Gediminas Staškauskas – M. Valančiaus blaivybės sąjūdį. Ne viena skulptūra sukurta ir pastatyta Alfonso Skiesgilo: M. Valančiaus kūrinių personažams Mikei Melagėliui bei Guviam Vincei, skulptūra „Bulvei Žemaitijoje 200 metų“ pagal kūrinį „Nauji išmoniai“ iš knygos „Pasakojimas Antano Tretininko“, skulptūra „Angeliukas“ ir meninė muziejaus rodyklė. Tautodailininkas Raimundas Puškorius skulptūrą paskyrė M. Valančiaus tėvų atminimui.

Ąžuolynas

Sodyboje M. Valančiaus ir dar senesnius laikus mena klevas. Muziejaus vadovas Algirdas Čėsna jau nuo 1988 m. svajojo pasodinti M. Valančiaus ąžuolyną. 1995 m. spalio 17 d.[6], 2 hektarų sklype po atviru dangumi pradėtas sodinti 200 ąžuoliukų parkas. Ąžuolyną sodino visa Lietuva: čia žaliuoja M. Valančiaus giminių medeliai, poetės Meilės Kudarauskaitės, mosėdiškio gydytojo Vaclovo Into, prezidento Valdo Adamkaus bei kitų iškilių žmonių ąžuolai. Sodinta pagal prancūzišką modelį – spinduliu nuo ąžuolyno kryžiaus (aut. R. Puškorius). 2001 m., minint M. Valančiaus 200-ąjį gimimo jubiliejų, parko centre iškilo balta vyskupo skulptūra (aukštis – 3,2 m; skulptorius Kęstutis Balčiūnas, architektas Edmundas Giedrimas), 2009 m. pastatytas Lietuvos vardo tūkstantmečio koplytstulpis.

Keletas faktų

1969 m. liepos 15 d. Lietuvos Ministrų Tarybos Nutarimu Nr. 294, M. Valančiaus gimtinės sodyba paskelbta respublikinės reikšmės istorijos paminklu. 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. 380, M. Valančiaus gimtinės sodyba (u. k. 10518[7]) – klėtis (u. k. 23221[8]), du šuliniai (u. k. 23222[9] ir 23223[10]), stogastulpis (u. k. 23224[11]) – paskelbti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto vertybe.

1994 m. muziejaus sodyba aptverta etnografinėmis tvoromis – įkipine ir žiogrių. 2017 m. tvoros atnaujintos.

2009 m. muziejaus įkūrimo 40-mečio proga Algirdas Čėsna parengė ir išleido leidinį „Vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejus“.

2011 m. Nacionalinių vertybių 2011 rinkimuose „Žmogumi istorine asmenybe“ paskelbtas tautos dvasios puoselėtojas Motiejus Valančius. Statulėlę ir nominaciją liudijantį pažymėjimą Vilniaus rotušėje atsiėmė M. Valančiaus gimtinės muziejaus direktorius A. Čėsna[12].

2019 m. gruodžio 30 d. LGHD Dvasininkų herbų registre patvirtintas ir įregistruotas Motiejaus Valančiaus herbas[13], registro Nr. DK–1. Atkurto herbo autoriai – Žydrūnas Strumila, Paulius Vaniuchinas. Buvęs salantiškis, šio krašto tyrinėtojas, kultūros mecenatas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleris P. Vaniuchinas Žemaičių vyskupo ir rašytojo M. Valančiaus atkurtą herbą su liudijimu 2020 m. įteikė Kretingos savivaldybei. Jis saugomas vyskupo gimtinės muziejuje[14].

Vadovai

Šaltiniai

Išnašos

Wikiwand - on

Seamless Wikipedia browsing. On steroids.