Vidurių šiltinė

From Wikipedia, the free encyclopedia

Vidurių šiltinė

Vidurių šiltinė (lot. typhus abdominalis, lot. febris typhoides) – liga, kurią sukelia Salmonella serotipo Typhi bakterijos.[1] Simptomai gali būti silpni arba stiprūs ir paprastai pasireiškia praėjus 6-30 d. po užsikrėtimo.[2][3] Dažnai išsivysto ilgai trunkantis karščiavimas,[2] palydimas bendru silpnumu, pilvo skausmais, vidurių užkietėjimu, stipriais galvos skausmais ir negausus vėmimas.[3][4] Kai kuriems žmonėms atsiranda odos bėrimas rausvomis dėmelėmis.[3] Sunkiais atvejais gali sutrikti sąmonė.[4] Negydant simptomai gali užsitęsti savaites ar mėnesius.[3]Retesniais atvejais sergantiesiems pasireiškia intensyvus viduriavimas.[4] Kai kurie žmonės gali būti besimptomiai bakterijos platintojai.[5] Gimininga liga – paratifas.[1] Manoma, kad S. enterica Typhi bakterijos perduodamos tik per žmones ir gali daugintis tik žmogaus viduje.[6]

Thumb
Mikroskopu daryta nuotrauka, kurioje matoma vidurių šiltinės sukėlėja Salmonella enterica Typhi.

Vidurių šiltinę sukelia bakterija Salmonella enterica subsp. enterica serovar Typhi, besidauginanti žarnyne, Pejerio folikuluose, mezenteriniuose limfmazgiuose, blužnyje, kepenyse, tulžies pūslėje, kaulų čiulpuose ir kraujyje.[3][4] Vidurių šiltinė plinta valgant ar geriant maistą ar vandenį, užterštą užsikrėtusio žmogaus išmatomis.[5] Rizikos veiksniai yra ribota prieiga prie švaraus geriamojo vandens ir antisanitarinės sąlygos.[1] Didžiausia tikimybė simptomams pasireikšti pas tuos, kurie iki šiol neturėję kontakto su patogenu nurijo užteršto geriamojo vandens ar maisto.[4] Liga gali užsikrėsti tik žmonės, žinomų gyvūnų vektorių nėra.[5]

Diagnozuojama iš paciento mėginių užauginant kolonijas ir jas identifikuojant arba pagal kraujo mėginių imuninį atsaką į patogeną (t. y., Vidalio reakciją.[3][1][7] Pastaruoju metu nauji didelės apimties duomenų rinkimo ir analizės pasiekimai leido tyrėjams sukurti geresnę diagnostiką, pavyzdžiui, nustatant kintančius mažų molekulių kiekius kraujyje, kurie gali konkrečiai reikšti vidurių šiltinę.[8] Tačiau tikslių ir specifinių diagnostikos priemonių tuose regionuose, kur vidurių šiltinė labiausiai paplitusi, prieinamumas yra gana ribotas dėl laiko, reikalingo diagnozei nustatyti, didėjančio bakterijos atsparumo antibiotikams ir tyrimų kainos.[6]

Skiepai nuo vidurių šiltinės per pirmuosius dvejus metus gali užkirsti kelią maždaug 40–90 % atvejų.[9] Vakcina gali turėti tam tikrą poveikį iki septynerių metų.[1] Didelės rizikos grupei priklausantiems žmonėms arba žmonėms, keliaujantiems į vietoves, kuriose liga paplitusi, rekomenduojama pasiskiepyti.[5] Kitos veiksmingos priemonės, užkertančios kelią ligai plisti - švaraus geriamojo vandens tiekimas, geros sanitarinės sąlygos ir rankų plovimas.[3] Kol nepatvirtinta, kad infekcija pašalinta, užsikrėtusysis neturėtų ruošti maisto kitiems.[3] Vidurių šiltinė gydoma antibiotikais, tokiais kaip azitromicinas, fluorokvinolonai arba trečios kartos cefalosporinai.[1] Kita vertus atsiradus atsparumui šiems antibiotikams gydymas tapo sudėtingesnis.[1][10]

Thumb
Vidurių šiltinės paplitimas pasaulyje. Liga labiausiai išplitusi Azijoje, Afrikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikose.
  Stipriai endeminės šalys
  Silpnai endeminės šalys

2015 m. pasaulyje vidurių šiltine užsikrėtė 12,5 mln. žmonių.[11] Liga labiausiai paplitusi Indijoje,[1] o daugiausiai ja užsikrečia vaikai.[1][5] Vidurių šiltinės atvejų išsivysčiusiose pasaulio šalyse stipriai sumažėjo, lyginant su 1940 m., dėl pagerėjusių sanitarinių sąlygų ir antibiotikų.[5] 2015 m. visame pasaulyje nuo vidurių šiltinės mirė apie 149 000 žmonių. 1990 m. šis skaičius siekė 181 000 1990 m.[12][13] Europoje 2017 m. patvirtinti 1098 ligos atvejai 22 ES/EEB valstybėse. 90,9% buvo įvežtiniai daugiausiai iš Pietų Azijos šalių.[14]Lietuvoje kasmet nustatomi 1–2 infekcijos atvejai, beveik visi jų – įvežtiniai iš endeminių šalių.[15] Ligos negydant mirtingumas gali siekti 20%, gydant – tarp 1% ir 4%.[5]

Šiltinė ir vidurių šiltinė yra skirtingos ligos,[16] tačiau dėl panašių simptomų skirtingomis nebuvo laikomos iki pat XIX a. pr.[17]

Vidurių šiltinės epidemijos neretai plisdavo SSRS Gulago lageriuose ir nacių koncentracijos stovyklose XX a. ketvirtajame-penktajame dešimtmečiais.[18][19]

Lietuvoje mokslinių darbų apie vidurių šiltinę paskelbė Ignas Bujakas.[20]

Žymūs vidurių šiltinės atvejai

  • Princas Albertas, Anglijos karalienės Viktorijos vyras, mirė 1861 m. gruodžio 14 d., praėjus 24 d. nuo pasijutimo „siaubingai blogai“.[21] Jį lankęs gydytojas seras Viljamas Dženeris, to meto vidurių šiltinės ekspertas, buvo princui diagnozavęs šią ligą.[22]
  • Edvardas VII, karalienės Viktorijos sūnus, dar būdamas Velso princu vos išgyveno labai sunkius vidurių šiltinės simptomus.[23]
  • Devintąjį JAV prezidentą Viljamą Henrį Harisoną ši liga pražudė 1841 m., praėjus tik kiek daugiau nei mėnesiui po jo kadencijos pradžios. Jis iki šiol yra trumpiausiai prezidento pareigas ėjęs JAV politikas.
  • Stivenas A. Daglas, Abrahamo Linkolno politinis oponentas, nuo vidurių šiltinės mirė 1861 m.
  • Ignasijus Saragosa, Meksikos generolas ir politikas nuo ligos mirė 1862 m.
  • Viljamas Volosas Linkolnas, JAV prezidento Abrahamo Linkolno sūnus, nuo vidurių šiltinės mirė 1862 m.[24]
  • Tris iš penkių Lujo Pastero vaikų pražudė vidurių šiltinė.[21]
  • Hakaru Hašimoto, Japonijos mokslininkas, nuo vidurių šiltinės mirė 1934 m.

Šaltiniai

Šaltiniai

Wikiwand - on

Seamless Wikipedia browsing. On steroids.