Tonacija

Tonacija (lot. tonus – įtempimas, garsas < gr. tonos) – dermės garsų aukščio padėtis muzikos sistemoje. Tonacija lemia pagrindinio tono – tonikos vieta (žymima raidine notacija, pvz., C, Cis, Des, D ir kt.) ir dermė dažniausiai – mažoras (pvz., C dur) arba minoras (pvz., c moll), rečiau – kitos dermės. Natose tonacija nurodoma atitinkamu prieraktinių ženklų (diezų ar bemolių) skaičiumi.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Gryniausiu pavidalu tonacija pasireiškė vėlyvojo baroko ir klasicizmo laikotarpiu. Pagal susiklosčiusią Vakarų muzikinę sistemą gyvuoja 12-ka mažorinių ir 12-ka minorinių tonacijų; pagal toniką jas galima išdėstyti kvintų ratu. Galimybė panaudoti visas dvylika mažorinių ir minorinių tonacijų Vakarų muzikoje atsirado įsigalėjus tolygiai temperacijai. Tonacijų galimybėms pademonstruoti J. S. Bachas sukūrė žymųjį 24-ių preliudų ir fugų ciklą „Gerai temperuotas klavyras“ (Das Wohltemerierte Klavier; BWV 846-893).

Kiekviena tonacija turi savitą spalvą ir nepakartojamą skambesį; kompozitoriai savo mintims ir nuotaikoms perteikti sąmoningai pasirenka tam tikrą tonaciją. Tonacijos pakeitimas kūrinio viduryje yra vadinamas moduliacija).

Prieraktiniai ženklai	Mažoro tonacija (dur)	Minoro tonacija (moll)
be ženklų	C dur	a moll
1 diezas	G dur	e moll
2 diezai	D dur	h moll
3 diezai	A dur	fis moll
4 diezai	E dur	cis moll
5 diezai	H dur	gis moll
6 diezai	Fis dur	dis moll
7 diezai	Cis dur	ais moll
7 bemoliai	Ces dur	as moll
6 bemoliai	Ges dur	es moll
5 bemoliai	Des dur	b moll
4 bemoliai	As dur	f moll
3 bemoliai	Es dur	c moll
2 bemoliai	B dur	g moll
1 bemolis	F dur	d moll