Sindhų kalba

Sindhų kalba (سنڌي, सिन्धी = Sindhī) – indoeuropiečių kalbų šeimos, indoarijų atšakos kalba. Vartojama daugiausia sindhų tautybės žmonių, gyvenančių pietryčių Pakistane (Sindhe, Beludžistane), Indijoje (vakarų Gudžarate) bei diasporoje visame pasaulyje (Omane, Filipinuose, Indonezijoje, JAV ir kt.). Sindhų kalba yra viena iš dviejų valstybinių Pakistano kalbų (greta urdu),^[1] taip pat turi oficialios kalbos statusą Indijoje.

Sindhų kalba सिन्धी, سنڌي
Kalbama	Pakistanas, Indija
Kalbančiųjų skaičius	55-80 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	50
Kilmė	indoeuropiečių indoiranėnų indoarijų šiaurės vakarų sindhų
Rašto sistemos	arabų, devanagari
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Sindhas,  Indija
Kalbos kodai
ISO 639-1	sd
ISO 639-2	snd
ISO 639-3	snd
Geografinis paplitimas
Vikipedija Sindhų kalba

Sindhų kalba susidarė iš Apabhramšos prakrito, ikiislaminiu laikotarpiu buvo užrašoma trim raštais – Ardhanagari, Saindhu ir Malwari. Sindhams priėmus islamą, kalba pradėta užrašinėti arabų raštu (tačiau oficialiai įtvirtintas tik XIX a.), perėmė daug skolinių iš persų ir arabų kalbų. XIV–XVIII a. tai buvo populiari literatūrinė kalba, naudota poetų, sufijų.

Sindhų kalba pasižymi balsių gausa (16), taip pat turi 46 priebalsius. Turi daug sprogstamųjų, nazalinių garsų.

Sindhų kalba turi šias tarmes: Siraiki, Vičoli, Lari, Lasi, Thari, Kači. Vičoli tarme pagrįsta literatūrinė kalba.