Sevenai

Sevenai (pranc. Cévennes) – Prancūzijos pietuose stūksantys kalnai, Centrinio Masyvo pietrytinė dalis. Iškyla iki 1702 m aukščio (Lozero kalnas). Kalnai sudaryti daugiausia iš granito, gneiso, skalūno, filito, kai kur – iš vulkaninių uolienų. Viršūnės sudūlėjusios, rytiniai ir pietiniai šlaitai statūs, išraižyti gilių upių slėnių (Hero, Garo, Sezo, Ardešo), leidžiasi į Ronos slėnį ir Langedoko žemumą, šiauriniai ir vakariniai – lėkšti. Kalnai sudaro Atlanto vandenyno–Viduržemio jūros vandenskyrą.

Sevenai
Sevenų kraštovaizdis
Žemynas	Europa
Šalys	Prancūzija
Aukščiausias taškas	Lozero kalnas (1702 m)
Koordinatės	44°25′ š. pl. 3°44′ r. ilg.
Uolienos	granitas, gneisas, skalūnas ir kt.
Vikiteka	SevenaiVikiteka

Sevenų šlaitai apaugę kaštonų ir bukų, spygliuočių miškais, alpinėmis pievomis; rytiniuose ir pietiniuose slėniuose auginami vynmedžiai, alyvmedžiai, vaismedžiai.^[1] 1970 m. didžiuma kalnų įtraukti Sevenų nacionalinį parką (2011 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą).

Vietovardis keltiškas, kilęs iš galų Cebenna. Strabono „Geografijoje“ kalnai minimi kaip sen. gr. Κέμμενων. Pavadinimas galimai reiškia „nugaros kalnas“ (plg. bret. kein 'nugara' ir gal. beinn 'kalnas').^[2]

Kalnai gyvenami nuo priešistorinių laikų. Rasta nemažai ~III tūkstm. pr. m. e. megalitinių statinių (akmenų ratų, dolmenų, menhyrų; didžiausia santalka – Blando komunoje). XVII–XVIII a. Sevenuose užsiliko prancūzų protestantų (hugenotų), kurie likusioje šalies dalyje buvo priversti bėgti. Šie Sevenų hugenotai dar vadinti kamizarais, išlikę iki šių dienų. Kai kuriose Sevenų vietovėse (prie Lozero kalno) tebepraktikuojama tradicinė ganyklinė gyvulininkystė.

• 
  Lozero kalno viršūnė
• 
  Sevenų kraštovaizdis
• 
  Menhyras
• 
  Žiema Sevenuose

Šaltiniai

1. Cévennes. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
2. Kenneth White; Daniel Faure; Michelle Sabatier (1998). Cévennes. Renaissance Du Livre. pp. 11