Senoji bažnytinė slavų kalba

Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – pirmoji literatūrinė slavų kalba, sudaryta X a. Salonikų apylinkėse, Graikijos Makedonijoje vartotos slavų tarmės pagrindu. Raštą šiai tarmei pritaikė slavų apaštalai Kirilas ir Metodijus.

Senoji bažnytinė slavų kalba cловѣньскъ ѩзыкъ
Kalbama	vartota Balkanuose
Kalbančiųjų skaičius	vartojama kaip liturginė kalba
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	-
Kilmė	indoeuropiečių  - slavų    - pietų slavų
Rašto sistemos	kirilica, glagolica
Oficialus statusas
Oficiali kalba	-
Kalbos kodai
ISO 639-1	cu
ISO 639-2	chu
ISO 639-3	chu

Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų slavų, parašyti seniausi slavų tekstai.

Abėcėlės

Buvo vartojamos dvi abėcėlės: glagolica ir naujesnė kirilica; iš pastarosios kilo rusų, gudų, ukrainiečių, serbų, bulgarų ir slavų makedonų abėcėlės. Naujesnis (gudų) šios kalbos variantas buvo viena iš oficialių LDK kalbų.

Ši kalba išsaugojo nemažai senosios slavų kalbos archaizmų, pvz., absoliutinį naudininką, nosinius balsius, atributiškai vartojamas trumpąsias būdvardžių formas.

Slaviškų žodžių sutapimai su rusiškais

Kai kurie senosios bažnytinės slavų kalbos žodžiai sutampa su rusiškais, bet jų reikšmė ne tokia.

Pavyzdžiai:

Живот – rusiškai 'pilvas', slaviškai 'gyvenimas'

Суббота – rusiškai 'šeštadienis', slaviškai 'sekmadienis'

Язык – rusiškai gali reikšti liežuvį arba kalbą, slaviškai − liežuvį, kalbą arba pagonišką tikėjimą.

Nuorodos

• chu Duomenys apie kodu „chu“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• chu Linguist kalbos kodo „chu“ informacija (angl. The Linguist List: Information by code: „chu“)
• chu MultiTree kalbos kodo „chu“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „chu“)

Wikipedia

Vikipedija Senoji bažnytinė slavų kalba