Salaspilio mūšis

Sãlaspilio mūšis (pavadintas pagal Sãlaspilio miestą Latvijoje, 18 km į pietryčius nuo Rygos) vyko 1605 m. rugsėjo 27 d. tarp Lietuvos ir Švedijos kariuomenių, vykstant 1600–1611 m. karui dėl Livonijos.^[1] Laikoma viena iš didžiausių pergalių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje.

Sãlaspilio mūšis
Priklauso: Lenkijos-Švedijos karas (1600-1611)
Kircholmo mūšis, autorius Pieter Snayers.
Data 1605 m. rugsėjo 27 d. Vieta prie dabartinio Salaspilio Rezultatas LDK pergalė
Konflikto šalys
Abiejų Tautų Respublika	Švedijos karalystė
Vadovai ir kariniai vadai
Jonas Karolis Chodkevičius, Lietuvos etmonas	Karolis IX
Pajėgos
1 300 pėstininkų 2 500 kavaleristų 5 patrankos	11 000 pėstininkų 3 000 raitelių 11 patrankų
Nuostoliai
100 žuvusių 200 sužeistų	8 000 (9 500) žuvusių

Istoriniuose šaltiniuose dažnai vadinamas Kircholmo mūšiu, nes dabartinis Salaspilis taip vadintas iki 1917 m.

Istorija

Ilgai rinkęs jėgas, 1605 m. rugpjūčio mėn. pradžioje į Estiją su didele kariuomene atplaukė Švedijos karalius Karolis IX. Tuo tarpu Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su mažyte lietuvių kariuomenės saujele buvo ties Tartu. Jo kariuomenė buvo išvargusi, išbadėjusi, negaunanti atlyginimo, o karių būta tiek mažai, kad nepakako net pilių įguloms, tačiau jų dvasią palaikė karštas atsidavimas savo vadui. ATR karalius Zigmantas Vaza atsiųsdavo tik pažadų, bet pinigų ar pastiprinimų Lietuvos kariai nesulaukdavo. Todėl Chodkevičius pradėjo trauktis ir ėmė deginti paliekamas pilis. Cėsyse (Vendene) jis apsikasė ir pasiryžo žūtbūtinei kovai, bet Karolis IX, jį aplenkdamas, patraukė prie jau apgultos Rygos.

Salaspilio mūšis. Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas. Autoriai: skulptorius Juozas Kalinauskas, dailininkė Lina Kalinauskaitė

Mūšio schema

1996 m. Lenkijos vyriausybės mūšio vietoje pastatytas paminklas.

Chodkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir užstojo jai kelią ties Salaspiliu (vokiškai tuomet vadinamu Kirchholmu, – 18 km iki Rygos). Kadangi jis teturėjo vos apie 3800 kariuomenės (1300 pėstininkų, 2500 kavaleristų ir 5 patrankas), todėl Karolis IX pasišovė siųsti prieš jį tik dalį savo kariuomenės. Vis dėlto Chodkevičių pažįstantys švedų generolai įkalbėjo karalių nerizikuoti ir pulti visa jėga. Karolis IX paklausė – puolė su visa 14 000 vyrų kariauna (11 000 pėstininkų, 3 000 raitelių ir 11 patrankų).

Chodkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs, jis ryžosi laimėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. Jo pozicija buvo tokia patogi, kad švedai prisiartinę jo net nepastebėjo, manė, jog etmonas pabėgo ir jau ruošėsi vytis, tačiau staiga aptiko jo stovyklą.

Chodkevičius, pasiryžęs vienu smūgiu laimėti, nutarė pulti su visa kariuomene, nes rezervų palikti nebuvo iš ko. Didelės kariaunos iliuzijai sudaryti etmonas pasitelkė klastą – pamiškėje pastatė kareivių iškamšas, o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli būreliai, kurie turėjo pasirodyti mūšio metu, kad švedai juos palaikytų atžygiuojančia parama. Tam, kad švedai nesuostų tikrosios situacijos, Chodkevičius pats pradėjo mūšį.

Pasiųsdamas kavaleriją prieš kairįjį švedų flangą, nuviliojo juos į pakalnę, kur buvo numatyta patogi vieta kautis. Tuo pačiu metu 300 husarų puolė centre stovinčius švedų pėstininkus, kad šie negalėtų persirikiuoti ir paremti dešiniajame flange atakuojamos kavalerijos. Švedų kavalerijai pradėjus trauktis, Chodkevičius įsakė visoms kairiojo sparno pajėgoms ir rezervui atakuoti dešinįjį švedų sparną. Šiems ėmus trauktis, jų pėstininkai liko neapsaugoti iš flangų ir turėjo atlaikyti ataką iš trijų pusių vienu metu. Tuomet Chodkevičius su visomis jėgomis smogė priešui ir visiškai jį sutriuškino. Kilo suirutė ir prasidėjo paniškas bėgimas.

Mūšis truko apie 20 minučių

Žuvo daug švedų generolų ir Karolio IX žentas, kiti pateko į nelaisvę, pats Karolis IX vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. Chodkevičiui teko 60 vėliavų, 11 patrankų ir keli tūkstančiai belaisvių. Užmuštų buvo 8 000 (9 500) švedų ir tik maždaug šimtas Chodkevičiaus karių, dar apie 200 buvo sužeista, taip pat husarai prarado daugumą žirgų.

Po mūšio

Po mūšio, Ant žemės ties J. Chodkevičiaus žirgo kojomis guli nukautas Vidžemės kilmingasis Heinrichas Vredė, atidavęs savo žirgą Švedijos karaliui Karlui IX, kad šis galėtų pabėgti.

Po mūšio švedai buvo priversti nutraukti Rygos apgultį ir atitraukti savo pajėgas į šiaurę. Ryga buvo išgelbėta, Livonija išvaduota. Pergalė nuskambėjo Europoje, pats Chodkevičius buvo pasveikintas daugelio Europos monarchų ir net turkų sultono.

Sãlaspilio mūšis literatūroje

Sãlaspilio mūšį batalinėje poemoje Carolomachia („Karolių mūšis“, aliuzija į tai, kad abiejų karvedžių vardai buvo Karoliai) 1606 m. aprašė Vilniaus universiteto profesorius, jėzuitas Laurencijus Bojeris (Boyer). Lotyniškame poemos tekste yra vienas ankstesniųjų lietuviškų žodžių paminėjimų, būtent, lietuviai puldami šaukė „muški!“. Švedų kilmės poemos autorius pastebi, kad iš šio žodžio galėjęs kilti ginklo pavadinimas muškieta.

Carolomachia (1606) puslapis, kuriame minimas lietuvių karo šūkis - muški!

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje viena iš Kariūnų bataliono kuopų buvo vadinama Salaspilio vardu, o viena iš kapitonų kursų auditorijų pavadinta Jono Karolio Chodkevičiaus vardu. Taip pat Lietuvos Kariuomenės Sausumos pajėgų "Žemaitijos" motorizuotųjų pėstininkų brigada 2021 m. įgijo Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vardą.

Šaltiniai

1. Salaspilio mūšis, Kirchholmo mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 678 psl.

A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6