Rytų Vengrijos karalystė

Rytų Vengrijos karalystė (veng. Keleti Magyar Királyság) − dabartinis pavadinimas, skirtas apibūdinti 1526−1570 m. pilietinio karo metu susidariusiai Zapojajų šeimos kontroliuotas teritorijas Vengrijos karalystės rytuose. Ji kontroliavo pagrindinę karalystės dalį su sostine Buda, bet po 1541 m. jai liko tik teritorijos dabartinėje vakarų Rumunijoje (Transilvanijos, Krišanijos, Maramurešo, Banato regionai) bei Vengrijos rytinis pakraštys.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Keleti Magyar Királyság Rytų Vengrijos karalystė
← 1526 – 1570 →
Herbas
Location of Rytų Vengrijos karalystė 1550 m.
Sostinė	Buda (1526-1541), Alba Julija (1541–1570)
Kalbos	lotynų, vengrų, rumunų
Valdymo forma	Monarchija
Vengrijos karaliai
1526-1540	Jonas Zapojajis
1540–1570	Jonas Zigmantas Zapojajis
Era	Naujieji laikai
- Vengrijos skilimas	1526 m., 1526
- Spejerio sutartis	1570 m.

Pavadinimas Rytų Vengrija naudojamas patogumo dėlei, kadangi tuo metu karalystė oficialiai vadinosi Vengrijos karalyste, kaip ir jos priešininkė Karališkoji Vengrija.

Raida

Po vengrams nesėkmingo 1526 m. Mohačo mūšio ir Vengrijos karaliaus Vladislovo II mirties, nebeliko įpėdinio. Bohemija ir Kroatija, tuo metu buvusios dinastinėje unijoje su Vengrija, karaliumi išrinko Habsburgą Ferdinandą I, kuris buvo vedęs Vladislovo dukrą Oną. Vengrija nesekė šiuo pavyzdžiu, kuomet lapkričio mėn. Vengrijos sostinėje Budoje didelė dalis didikų Vengrijos karaliumi išrinko tuo metu įtakingiausią karalystės asmenybę, Transilvanijos vaivadą Joną Zapojajį. Netrukus po to (gruodžio mėn.) kita dalis Vengrijos didikų Pošonoje Vengrijos karaliumi išrinko Ferdinandą.

Dviejų karalių išrinkimas Vengrijoje pradėjo pilietinį karą, o karalystės padalinimas į dvi dalis buvo oficialiai pripažintas 1538 m. Grosvardaino sutartimi. Zapojajis valdė didžiąją dalį karalystės ir pripažintas Vengrijos karaliumi, tuo tarpu Ferdinandas gavo valdyti tik vakarines karalystės dalis (dar vadinamas Karališkąja Vengrija): dab. Kroatiją, Slovakiją ir vakarinę Vengriją.

1540 m. mirus Jonui Zapojajui, Rytų Vengriją paveldėjo jo mažametis sūnus Jonas Zigmantas. Už jį realiai valdė jo motina Izabelė Jogailaitė, kuri buvo priversta sudaryti sąjungą su Osmanų imperija. 1541 m. Osmanai perėmė valdžią vakarinėse karalystės dalyse kartu su sostine Buda. Taip atsirado Osmanų Vengrija. Rytų Vengrija buvo priversta perkelti sostinę į Transilvaniją, į Albą Juliją (Gyulafehérvár). Tai lėmė visos politinės sistemos pertvarkymą.

1549 m. prasidėjo atviras karas tarp Rytų ir Vakarų Vengrijų. Habsburgai ne kartą įsiveržė į Rytų Vengriją ir apsupo jos sostinę. 1551 m. Izabelė su sūnumi atsisakė sosto ir išvyko iš šalies. Tačiau čia įsikišo Osmanų sultonas Suleimanas Puikusis, kuris iki 1556 m. atkariavo Rytų Vengriją iš Habsburgų ir vėl ją atidavė valdyti Jonui Zigmantui.

1570 m. Spejerio sutartimi Jonas Zigmantas atsisakė Vengrijos sosto, už tai gaudamas Osmanams pavaldaus Transilvanijos kunigaikščio (lot. princeps Transsylvaniae) titulą.