Paul Signac

Polis Sinjakas (pranc. Paul Signac, 1863 m. lapkričio 11 d., Paryžius – 1935 m. rugpjūčio 15 d., ten pat) – XIX a. pb. ir XX a. pr. Prancūzijos tapytojas. Neoimpresionistas, dailės teoretikas.

Polis Sinjakas pranc. Paul Signac
P. Sinjako portretas, 1890 m. Ž. Sera piešinys
Gimė	1863 m. lapkričio 11 d. Paryžius
Mirė	1935 m. rugpjūčio 15 d. (71 metai) Paryžius
Palaidotas (-a)	Per Lašezo kapinės
Tautybė	Prancūzas
Veikla	Dailininkas
Sritis	Neoimpresionizmas
Vikiteka	Paul Signac

Biografija

Polis Sinjakas gimė 1863 m. lapkričio 11 d. Paryžiuje, pasiturinčių prekybininkų šeimoje. Tėvai tikėjosi ji tapsiant architektu, tačiau P. Sinjakas paliko aukštąją mokyklą jos nebaigęs ir apsigyveno Monmartre, atrado K. Monė ir kitų impresionistų dailę.^[1] Susitiko Berthe Roblès, kuri buvo tolima K. Pisaro giminaitė. Pirmasis P. Sinjako paveikslas datuojamas 1881 m., jis nesimokė sistematiškai dailės.^[2] 1882−1883 m. P. Sinjako paveikslai buvo įtakoti K. Monė. Tvirta tėvų finansinė padėtis leido P. Sinjakui nesirūpinti pragyvenimo šaltiniais.^[3] 1884 m. P. Sinjakas eksponavo Nepriklausomųjų dailininkų parodoje, kuri buvo suorganizuota daugeliui kūrinių nebuvus priimtų į akademistinį Paryžiaus Saloną. Steigiamos Nepriklausomųjų dailininkų draugijos susirinkimuose P. Sinjakas susipažino su Žoržu Sera ir maždaug tuo metu − su impresionistu Armanu Gijomenu, per kurį − 1885 m. su Kamiliu Pisaro.^[4]

P. Sinjako dailė buvo lemiamai paveikta Ž. Sera tapybos metodo, vadinto divizionizmu, kuriam meno kritikas Feliksas Feneonas priskyrė neoimpresionizmo terminą. Šie paveikslai buvo tapomi mažų grynų spalvų taškelių visuma. Iš atstumo žmogaus akies tinklainėje taškelių vaizdas susiliedavo suformuodamas vientisą spalvos toną. Nuo taškavimo metodo tapyba buvo dar praminta puantilizmu. P. Sinjakas perėmė Ž. Sera naujovišką metodą, kuris buvo paremtas moksliniais spalvų tyrimais. P. Sinjakas palaikė ryšius su polimatu ir eksperimentatoriumi Šarliu Anri, kuris kūrė spalvų ir linijų poveikio dailėje teorijas.^[5] Ž. Sera, P. Sinjakas ir K. Pisaro eksponavo neoimpresionistines drobes paskutinėje Paryžiaus impresionistų grupės parodoje 1886 m.

1887 ir 1889 m. P. Sinjakas keliavo po pietų Prancūziją, tapė Viduržemio jūros pakrančių miestelių vaizdus, aplankė Arlyje sergantį V. van Gogą.^[6] Po Ž. Sera mirties 1891 m. P. Sinjakas tapo neoimpresionistų grupės lyderiu^[7] (K. Pisaro nuo neoimpresionizmo atsimetė dar anksčiau). 1891 m. P. Sinjakas apsistojo Sen Tropeze, pradėjo tapyti akvarele, išbandė dekoratyviąją dailę. Maždaug tuo metu jo potėpiai tapo laisvesni ir ne taip nuosekliai sekė neoimpresionistiniu taškavimo metodu.^[8] Vėlesniais metais skirstė laiką tarp veiklos Paryžiuje ir tapybos pietų Prancūzijoje. 1892 m. lapkričio 7 d. P. Sinjakas vedė Berthe Roblès.^[9] 1893 m. P. Sinjakas pradėjo vesti asmeninį kūrybinį žurnalą. 1899 m. buvo išleistas jo teoretinis veikalas „Nuo Eženo Delakrua iki neoimpresionizmo“, kuriame labiau ne teorizuojama, o buvo ginama neoimpresionistinė dailė.^[10]

1908 m. P. Sinjakas tapo Nepriklausomųjų dailininkų draugijos prezidentu, kuriuo išbuvo iki mirties.^[11] Jį Sen Tropeze lankė Anri Matisas ir Morisas Deni, kuriuos paveikė P. Sinjako dailė ir prisidėjo prie fovizmo susiformavimo. Maždaug po 1910 m. P. Sinjakas galutinai atidavė pirmenybę akvarelės paveikslams prieš aliejinę tapybą. 1915 m. P. Sinjakas išsinuomojo namą Antibe, kur spalio 2 d. jam gimė nesantuokinė duktė Džinetė.^[12] Gyveno tai Antibe, tai Sen Tropeze. 1922 m. pirmą kartą buvo publikuota monografija apie P. Sinjaką (aut. Lucie Cousturer).^[13] 1927 m. P. Sinjakas publikavo monografiją „Jongkindas“ apie XIX a. olandų tapytoją, kurioje aptarė akvarelės naudojimo ypatybes. Savo paveiksluose P. Sinjakas daugiausiai vaizdavo Pietų Prancūzijos uostus, yra nutapęs Bretanijos, Normandijos pakrančių vaizdų, pabuvojęs Venecijoje. P. Sinjakas mirė po ilgos ligos 1935 m. rugpjūčio 15 d., palaidotas Per Lašezo (Père Lachaise) kapinėse Paryžiuje. Jis buvo karšto charakterio, skirtingai nuo Ž. Sera,^[14] ir dailės istorijoje pristatomas Ž. Sera sekėju, kai Ž. Sera − pagrindiniu neoimpresionizmo inovatoriumi.^[15] P. Sinjakas laikėsi kraštutinių kairiųjų politinių pažiūrų.^[16] Dailininkas paliko daugiau nei 600 paveikslų, kelis šimtus piešinių, 20 litografijų ir 7 ofortus.^[17]

Darbų galerija

• 
  „Pusryčiai“ (1886, Kröller-Müller muziejus, Oterlo)
• 
  „Sen Ka uostas“ (1890, Bostono dailės muziejus, Bostonas)
• 
  „Moterys prie šulinio“ (1892, Orsė muziejus, Paryžius)
• 
  „Sen Tropezo uostas“ (1901-02, Nacionalinis Vakarų meno muziejus, Tokijas)
• 
  „Marselio uosto vaizdas“ (1905-06, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
• 
  „Roterdamo uostas“ (1907, Boijmans Van Beuningen muziejus, Roterdamas)
• 
  „Venecija. Violetiniai debesys“ (1909, Albertina, Viena)
• 
  „La Rošelės uosto vartai“ (1921, Orsė muziejus, Paryžius)

Šaltiniai

Vikiteka: Paul Signac – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Charles, Victoria. Paul Signac. Litres, 2014, p. 5
2. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. 4
3. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. 4
4. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. 6
5. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. 6
6. Charles, Victoria. Paul Signac. Litres, 2014, p. 5
7. Oxford reference
8. Oxford reference
9. musee-orsay.fr Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
10. Oxford reference
11. Charles, Victoria. Paul Signac. Litres, 2014, p. 7
12. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. 313
13. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. 3
14. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. 3
15. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. IV
16. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. 13
17. Signac, 1863-1935. Metropolitan Museum of Art, 2001, p. 33

• Encyclopaedia Britannica