Pelėjas

Pelėjas (gr. Πηλεύς), graikų mitologijoje, buvo Eginos karaliaus Ajako ir nimfos Endėjos (kentauro Chirono duktės) sūnus.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pelėjas ir jo brolis Telamonas įsiūčio metu (žaisdami kauliukais) nužudė savo pusbrolį Foką ir pabėgo iš Eginos, siekdami išvengti bausmės. Ftijoje Pelėją nuo nuodėmės apvalė Euritoionas ir ištekino už jo savo dukterį Antigonę. Pelėjas netyčia užmušė savo uošvį Euritioną medžiodamas Kalidono šerną ir turėjo bėgti iš Ftijos.

Nuo Euritiono žmogžudystės Pelėją Jolke apvalė Akastas. Čia Pelėjas pralaimėjo imtynes Atalantai, per Akasto tėvo Pelijo laidotuvių proga surengtas varžybas. Akasto žmona Astidemija įsimylėjo Pelėjas, tačiau šis ją atstūmė. Iš keršto Astidemija nusiuntė pasiuntinį pas Antigonę, kuris jai pranešė, kad Pelėjas ruošiasi vesti Akasto dukterį; Antigonė pasikorė.

Tuomet Astidemija Akastui pasakė, kad Pelėjas bandė ją išprievartauti. Akastas pasiėmė Pelėją į medžioklę, prieš tai paslėpęs jo kardą, ir paliko jį prieš grupę puolančių kentaurų. Protingasis kentauras Chironas grąžino Pelejui kardą ir jam pavyko pasprukti. Pelėjas nusiaubė Jolką, sukapojo į gabalus Astidemiją ir pražygiavo per jos kūno dalis su savo kariauna.

Po Antigonės mirties Pelėjas vedė jūrų nimfą Tetidę, kuri nuo jo susilaukė Achilo. Kaip vestuvių dovaną Poseidonas Pelėjui padovanojo du nemirtingus žirgus: Balijų ir Ksantą. Jų vestuvėse prasidėjo dievų ginčas, kuriame Paris priėmė sprendimą Afroditės naudai.

Apie Pelėjo mirtį yra kelios versijos:

• Akasto sūnūs išvijo jį iš Ftijos ir jis mirė;
• Jis susitaikė su Tetide ir buvo padarytas nemirtingu.

Šaltiniai: Apolodoras. „Biblioteka“ I, ix, 16 ir III, ix,2 ir xii, 6- xiii,7; Apolodoras. Epitomė vi, 13; Apolonijus Rodijus. „Argonautika“ IV,805- 879; Ovidijus. „Metamorfozės“ VIII, 299-381; Homeras. „Iliada“ XVIII, 78-87; Euripidas. „Andromachė“.