Orlaivio važiuoklė

Orlaivio važiuoklė, orlaivio šasi – orlaivio dalis, leidžianti jam judėti ant kietų paviršių (Žemės, lėktuvnešio), kai neskraido, leidžia jam pakilti ir nusileisti. Montuojama fiuzeliažo ir/ar sparnų apačioje. Važiuoklė dažniausiai susideda iš ratų su amortizatoriais, tačiau kai kurie orlaiviai turi slides sniegui ar plūdes (pontonus) judėjimui vandeniu.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Airbus A330 važiuoklė.

Pagrindinė Airbus A380 važiuoklė.

Važiuoklės tipai

Ratinės važiuoklės yra dviejų pagrindinių tipų:

• tradicinė važiuoklė (angl. taildragger)) – susidedanti iš dviejų pagrindinių ratų orlaivio priekyje ir vieno (daug mažesnio) jo gale, naudojamo manevravimui;
• vadinamoji triratė važiuoklė – susidedanti iš dviejų pagrindinių ratų ar ratų grupių po orlaivio sparnais ir trečiu, mažesniu, orlaivio priekyje po nosimi.

Dauguma modernių orlaivių turi trirates važiuokles. Tradicinė važiuoklė laikoma sudėtingesne ir reikalauja didesnio piloto pasirengimo kilimui ir leidimuisi.

Dideliuose sunkiasvoriuose lėktuvuose, pvz., Airbus A340 ar Boeing 747, tiek po sparnais ar/ir fiuzeliažu, tiek priekyje montuojamos papildomos ratų grupės, nes standartinė važiuoklė nesusidoroja su dideliu orlaivio svoriu.

Įtraukiamoji važiuoklė

Siekiant sumažinto oro pasipriešinimą skrydžio metu, važiuoklė gali būti įtraukiama į tam paruoštas vietas sparnuose ar fiuzeliaže. Tokia važiuoklė vadinama įtraukiamąja.

Pirmoji įtraukiamoji važiuoklė buvo pademonstruota 1876 m. Alphonse Pénaud ir Paul Gauchot sukonstruotame amfibiniame lėktuve monoplane. Tačiau orlaiviai su įtraukiama ar iš dalies įtraukiama važiuokle išpopuliarėjo tik trečiajame ir ketvirtajame XX amžiaus dešimtmečiuose, kai atsirado tokios važiuoklės poreikis (pasipriešinimo mažinimui skrydžio metu ir kt.)

Vairavimas ant žemės

Northrop YC-125B su tradicine važiuokle.

Vairavimo mechanizmai kinta priklausomai nuo orlaivio tipo, tačiau išskiriami keli pagrindiniai variavimo būdai:

• vairavimas vairu, t. y. tam tikru besisukinėjančiu plokščiu paviršiumi orlaivio uodegoje. Dažniausiai naudojamas lėktuvuose su tradicine važiuokle, kai galinis po uodega esantis ratas laisvai sukinėjasi apie vertikalią ašį arba gali būti sujungtas su uodegos vairu.
• tiesioginis vairavimas – toks būdas, kai vairalazdė ar vairas tiesiogiai sujungti su orlaivio ratais (dažniausiai galiniu ratu tradicinėje važiuoklėje ir priekiniu ratu triratėje).
• diferencialinis (skirtuminis) stabdymas. Šis vairavimas pagrįstas asimetriniu stabdžių naudojimu pagrindinėje važiuoklės dalyje. Pvz., jei stipriau stabdoma kairioji važiuoklės dalis, orlaivis sukamas į kairę pusę.