From Wikipedia, the free encyclopedia
Marcelis Duchampas (Marselis Diušanas, 1887 m. liepos 28 d. – 1968 m. spalio 2 d.) – prancūzų – amerikiečių menininkas, skulptorius, šachmatininkas, vienas įtakingiausių dadaizmo ir siurrealizmo menininkų, kurio įtaka juntama šiuolaikinių menininkų darbuose.
 |
Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas! Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus). |
Kaip pamatines medžiagas savo darbams jis pradėjo naudoti įprastus kasdieninius daiktus, kurie visiškai nesusiję su daile. Duchampo žymiausias darbas „Fontanas“ šokiravo dailės pasaulį 1917 m., nes šiam kūriniui jis panaudojo pisuarą.
Iki Pirmo Pasaulinio karo kritikavo savo laikmečio dailininkus dėl per didelio dėmesio meno kūrinio išvaizdai. Duchampas manė, kad svarbiausia turi būti idėja slypinti už meno kūrinio medžiagiškumo.
1923 m. Duchampas apleido meninę veiklą, kad galėtų žaisti šachmatais – jais jis žaidė iki gyvenimo pabaigos, beveik atsisakė kitos veiklos. 1925 m. sukūrė plakatą III Prancūzijos šachmatų čempionatui ir dalyvaudamas jame, gavo šachmatų meistro titulą – rezultatas: 3-3, 2 lygiosios. Dalyvavo ir kituose Prancūzijos čempionatuose, taip pat ir 1928–1933 metų šachmatų olimpiadose. Labiausiai mėgdavo hipermodernius debiutus, pavyzdžiui, Nimco-Indiškąjį.
2004 m. Duchampo „Fontanas“ buvo įvertintas 500 britų meno pasaulio atstovų kaip pats įtakingiausias meno kūrinys XX amžiuje. Tai M. Diušano darbų įtakos ir žymės įrodymas, kurią jis paliko dailės pasauliui.
 |
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Marcelis Duchampas gimė Blenvilio-Krevon komunoje Pajūrio Senos departamente, Aukštutinėje Normandijoje, Prancūzijoje. Jo šeima mėgo įvairią kultūrinę veiklą: vakarais kartu žaisdavo šachmatais, skaitydavo knygas, tapydavo, grodavo. Duchampo senelis iš motinos pusės, Emile Nicolle, buvo dailininkas ir graveris. Daug jo darbų buvo Duchampų namuose.
Eugene ir Lucie Duchampų šeimoje iš septynių vaikų vienas kūdikis mirė, o keturi tapo pripažintais menininkais. Marcelio Duchampo broliai buvo:
Kai Marceliui buvo 8 metai, jis pasekė brolių pavyzdžiu ir išvažiavo mokytis į Pjero Kornelio licėjų (Lycée Pierre-Corneille) Ruane, kur mokėsis ekančius 8 metus. Nors Marcelis nebuvo labai geras mokinys, bet geriausiai jam sekėsi matematika. Mokyklos laikais jis laimėjo porą prizų už matematinius sugebėjimus. Duchampo piešiniai taip pat buvo įvertinti, o po metų, 1904 metais, jis jau laimėjo pagrindinį prizą ir šis laimėjimas paskatino Marcelį tapti dailininku.
Akademinio piešimo Duchampas mokėsi pas mokytoją, kuris stengėsi apsaugoti mokinius nuo impresionizmo, post-impresionizmo ir kitų avangardinių srovių poveikio, tačiau tikrasis Marcelio meno mokytojas buvo jo brolis Jacques‘as Villonas, kurio sklandų ir aštrų stilių jis bandė mėgdžioti. Būdamas 14 metų vaikinas bandė piešti ir lieti akvareles, kurios vaizdavo jo seserį Suzanne skirtingomis pozomis, įvairių veiklų metu. Tų pačių metų vasarą jis jau tapė impresionistinius gamtovaizdžius naudodamas aliejinius dažus.
Ankstyvieji Duchampo darbai siejasi su post-impresionizmo stiliumi. Jis eksperimentavo ne tik su klasikinėmis meno technikomis, bet ir su fovizmu, kubizmu. Kai vėliau jo buvo paklausta, kas tuo metu padarė jam didžiausią įtaką, jis paminėjo simbolistą menininką Odiloną Redoną, kurio darbai nebuvo atvirai prieštaraujantys akademizmui, nors individualistiniai.
Dailę Duchampas studijavo Džiuliano akademijoje (Académie Julian), kur praleido metus, bet jam labiau rūpėjo biliardas, nei paskaitos. Tuo metu jis piešė ir pardavinėjo karikatūras, kuriose atsispindėjo sarkastiškas humoro jausmas. Karikatūrose Duchampas naudojo įvairius simbolius ir žodžių žaismą, kurie lydėjo menininką visą jo gyvenimą.
1905 metais menininkas pradėjo privalomą karinę tarnybą, dirbo spaustuvininku Ruane. Ten jis išmoko tipografijos ir spausdinimo.
Duchampo vyresnysis brolis priklausė Karališkajai tapybos ir skulptūros akademijai (Académie royale de peinture et de sculpture), dėl to Marcelio paveikslai eksponuoti 1908 metais Rudens salone. Kitais metais jo darbai eksponuoti Nepriklausomųjų salone. Guillaume’as Apollinaire’as, su kuriuo vėliau Duchampas tapo gerais draugais, iš visos parodos kritikavo „Duchampo šlykščias nuogybes“. 1911 metais Rudens salone dailininkas susipažino su menininku Francis Picabia. Duchampas tada parodoje eksponavo kūrinį Vaikinas ir mergina pavasarį (1911). Darbe atsispindi lengvai pridengtas seksualumas, kuris būdingas ir Picabia darbui Adomas ir Ieva (1911). Pasak Duchampo- būtent tada prasidėjo jų draugystė.
1911 metais Marcelis ir Jacques‘as Duchampai Jacques‘o namuose, stovėjusiuose Paryžiaus priemiestyje Piuto, rengė diskusijas, kuriose dalyvavo menininkai ir rašytojai. Tarp jų buvo menininkai Francis Picabia, Robert Delaunay, Fernand Léger, Roger de La Fresnaye, Juan Gris ir Alexander Archipenko. Diskusijose dalyvavę žmonės buvo žinomi Piuto grupės pavadinimu. Duchampas nesusižavėjo kubistų rimtumu bei susitelkimu į vaizdines išraiškos priemones ir neprisidėjo prie diskusijų apie kubizmo teoriją, todėl buvo laikomas droviu, tačiau dar tais pačiais metais jis tapė kubizmo stiliumi, taip pat, naudodamas pasikartojančius vaizdus, kūrė judesio įspūdį. Tuo laikotarpiu Duchampo susižavėjimas perėjimais, kaita ir judėjimu tapo manifestu.
Kaip ir daugelis to meto menininkų Duchampas buvo susižavėjęs idėja mene pavaizduoti ketvirtą dimensiją.
Tarp to laikotarpio darbų yra ir pirmasis „mechaninis“ paveikslas- Kavos malūnėlis (Moulin à café) (1911), kurį Marcelis atidavė broliui Raymondui Duchampui-Villonui. Panašus aparatas vaizduojamas kitame menininko darbe Didelis stiklas(Large Glass), kuris sukurtas po keliarių metų. Kitame 1911 metais kurtame darbe Šachmatų žaidėjų portretas(Portrait de joueurs d'echecs) galima įžvelgti kubizmo užuominų ir kelias perspektyvas, vaizduojančias jo brolius žaidžiančius šachmatais. Marcelis norėjo pridėti elementų nurodančių į žaidėjų protinę būseną žaidimo metu.
1955 metais Duchampas gavo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę.
1927 metų birželį Duchampas vedė Lydie Sarazin-Lavassor, bet po pusės metų išsiskyrė. Buvo kalbama, kad Marceliui tai buvo santuoka iš išskaičiavimo, nes jo žmonos tėvas buvo turtingas automobilių gamintojas. Pats Duchampas teigia, kad santuoka jam buvo per didelė atsakomybė ir suvaržymas. Po pirmosios žmonos mirties Marcelis leido Mary Reynolds papasakoti apie jų komplikuotus, bet 20 metų trukusius santykius. Jie buvo kartu iki Reynolds mirties 1950 metais. 1954 metais jis vedė Alexiną "Teeny" Sattler ir kartu jie pragyveno iki jo mirties 1968 metais.
Pirmasisi Duchampo darbas išprovokavęs didelį skandalą buvo Aktas, Leidžiantis laiptais Nr. 2 (Nu descendant un escalier no.2) (1912). Paveikslas vaizduoja nuogo žmogaus judėjimą lipant laiptais, bet matomas kiekvienas judesys, tarsi laikas bėgtų, bet erdvė nesikeistų.
Darbas pirmą kartą buvo eksponuojamas kubistų salone Salon des Indépendants, bet menininkas ir teoretikas Albertas Gleizes‘as paprašė Marcelio brolių liepti jam atsiimti paveikslą arba uždažyti pavadinimą ir paveikslą pervadinti. Marcelis nesutiko, o vėliau apie šį įvykį prisiminęs sakė: „Broliams nieko nesakiau, bet tučtuojau nuėjau į parodą ir pasiėmęs paveikslą grįžau namo taksi. Galiu jus užtikrinti, tai buvo lūžis mano gyvenime. Pamačiau, kad po šio įvykio menininkų grupėmis daugiau nebesidomėsiu.“ 1913 metais Duchampas pateikė paveikslą "Armory Show" parodai Niujorke. Paroda oficialiai buvo pavadinta „Tarptautine modernaus meno paroda“ . Joje eksponuoti amerikiečių menininkų darbai, bet taip pat tai buvo pirmoji didelė modernių srovių meno paroda atkeliavusi iš Paryžiaus.
Parodų lankytojai Amerikoje buvo pratę prie realistinio meno, todėl visa paroda, taip pat Duchampo atvežtas Aktas, sukėlė skandalą. Duchampo eksponuoti kūriniai buvo parduoti. Aktas nupirktas už 342 dolerius. Šiuo metu darbas saugomas Filadelfijos Meno Muziejuje (Philadelphia Museum of Art).
1912 metais Duchampas viešnagės Vokietijoje metu nutapė paskutinius paveikslus turinčius kubistinių bruožų ir pradėjo užsirašinėti komentarus bei piešti eskizus kitam darbui- Didelis stiklas (The Large Glass), kurio kūrimas užtruko beveik 8 metus. Jis atliko darbą ant dviejų didelių stiklo lakštų. Darbe panaudota švino folija, viela ir dulkės.
Įkvėpimą šiam darbui Duchampas rado Rousselio romano Impressions d'Afrique pastatyme, kuriame 1912 metais ir pats dalyvavo. Jau 1913 metais Duchampo studijoje buvo planų, eskizų ir užrašų naujajam darbui.
Darbas sukomponuotas kaip ankstesnių Duchampo darbų retrospektyva. Jame pasirodo Nuotaka (1912), Šokolado malūnėlis (1914) ir Sklandytuvas, kuriame yra vandens malūnas kaimyniniuose metaluose (1913-1915). Pastarasis paskatino įvairias interpretacijas.
Visas darbas 1923 metais oficialiai buvo paskelbtas „Nebaigtu“. Nešant kūrinį iš pirmosios viešos parodos stiklas dužo. Menininkas pataisė darbą, bet įskylimą paliko nepaliestą priimdamas šį atsitiktinumą kaip kūrinio dalį.
Didelis stiklas buvo laikomas paskutiniu Duchampo kūriniu, bet Filadelfijos Meno Muziejus1969 metais parodė kūrinį Étant donnés. Iki menininko mirties (1968) Muziejui nebuvo leista jo eksponuoti. Scena matoma pro plyšelį medinėse duryse. Vaizduojama gulinti nuoga moteris išskėstomis kojomis, viena ranka laikanti dujinę lempą. Jos veidas nematomas, fone- vaizdingas peizažas. Duchampas slapčia prie šio kūrinio dirbo 20 metų (1946-1966), nors net jo artimiausi draugai manė, kad jis apleido meną.
Po 1912 metų menininkas dar nutapė kelias drobes, tačiau jose stengėsi išvengti tapybiškumo, piešti techniškai.
1913 metais Duchampas pradėjo dirbti bibliotekininku Šv. Genevieve bibliotekoje (Bibliothèque Sainte-Geneviève). Tuo tarpu toliau kūrė Didelį stiklą , studijavo matematiką ir fiziką. Henri Poincaré’o teoretiniai veikalai itin intrigavo ir įkvėpė Duchampą.
Marcelis savo meninius-mokslinius eksperimentus pradėjo dar dirbdamas bibliotekoje. Vienas jo mėgstamiausių darbų- 3 Standartiniai sustojimai (3 stoppages étalon). Menininkas ant paruoštų drobių užmetė 3 maždaug metro ilgio siūlus iš apytikriai 1 metro aukščio. Siūlai nusileido sudarydami atsitiktines banguotas linijas. Jis priklijavo jas prie tamsiai mėlynų, beveik juodų drobės juostų ir ant viršaus uždėjo stiklą. Tada atpjovė medžio lenteles tokių pat formų kaip siūlai nukritę ant drobės ir sudėjo visa tai į kroketo dėžę. Trys odos gabalėliai su pavadinimais įspaustais auksinėmis raidėmis buvo priklijuoti ant drobių virš kiekvieno iš siūlų.
„Readymades“ – tai rasti objektai, kuriuos Duchampas parinko ir paskelbė meno kūriniais. Tokio meno idėja plėtojosi nuo 1915 metų. Jo tikslas buvo kvestionuoti meno sąvoką ir meno garbinimą, kuris Duchampui atrodė bereikšmis: „Mano tikslas- parinkti objektą, kuris manęs netrauktų nei savo grožiu nei bjaurumu. Noriu rasti abejingo žiūrėjimo tašką.“
Savo studijoje Duchampas apverstą dviračio ratą pritvirtino prie taburetės, tam , kad galėtų žiūrėti kaip jis sukasi. Manoma, kad Dviračio ratas (Bicycle Wheel) buvo pirmasis readymade meno kūrinys, nors jis nebuvo eksponuojamas nei vienoje parodoje ir galiausiai pamestas. Pirmuoju tikru readymade kūriniu galima laikyti Butelių laikiklį (Bottle Rack)(1914). Preliudas į lūžusią ranką (Prelude to a Broken Arm) (1915), sniego kastuvas, taip pat pasirodė netrukus po Butelių laikiklio. 1917 metais Duchampo kūrinys Fontanas (Fountain), pisuaras pasirašytas R. Mutt slapyvardžiu, sukrėtė visą meno pasaulį, tačiau 2004 metais būtent šis kūrinys, 500 žinomų menininkų ir istorikų, išrinktas kaip: „ įtakingiausias XX amžiaus meno kūrinys“.
1919 metais Duchampas padarė „Monos Lizos“ paveikslo parodiją: pigią paveikslo reprodukciją papuošė ūsais ir barzdele. Šiam darbui pridėjo antraštę L.H.O.O.Q.. Tai fonetinis žaidimas- greitai prancūziškai perskaičius raides galima gauti juokingą frazę. Pats menininkas laisvai interpretavo pavadinimą ir išvertė jį : „apačioje dega“.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Duchampas nebenorėjo pasilikti Paryžiuje. Po „Armory Show“ parodos Duchampas Amerikoje buvo populiarus ir tai padėjo jam užsidirbti pakankamai pinigų, kad 1915 metais išvyktų į Jungtines Amerikos Valstijas. Niujorke jis greit susidraugavo su meno kolekcininke Katherine Dreier ir menininku Man Rayumi. Tarp jo draugų taip pat buvo mecenatai Louise ir Walteris Conradas Arensbergai, aktorė ir menininkė Beatrice Wood, Francis Picabia ir kiti avangardo veikėjai. Amerikoje Duchampas vertėsi mokydamas prancūzų kalbos, dirbdamas bibliotekoje − taip gana greitai išmoko anglų kalbą.
Duchampas 1920 metais kartu su Katherine Dreier ir Man Rayumi įkūrė Société Anonyme. Menininkai kolekcionavo ir pardavinėjo modernaus meno kūrinius, rengė modernaus meno parodas, paskaitas.
Jau Société Anonyme gyvavimo pradžioje su Duchampu dėl savų kolekcijų rinkimo konsultavosi Dreier, Arensbergai, dėl modernaus meno kolekcijų ir parodų į jį kreipėsi Peggy Guggenheim, Modernaus Meno Muziejaus direktoriai Alfredas Barras ir James‘as Johnsonas Sweeney‘is.
Niujorke dadaizmas nebuvo toks žymus ir organizuotas kaip Europoje. Francis Picabia susisiekė su dadaistais Ciuriche bei atvežė absurdo idėjas ir anti-meną į Niujorką.
Ryškiausias Duchampo bendradarbiavimo su dadaistais pavyzdys − Fontano pateikimas Nepriklausomų Menininkų Draugijos (Society of Independent Artists) organizuojamai parodai 1917 metais. Nepriklausomų Menininkų parodose eksponuojami visi pateikiami darbai, bet Duchampo Fontanas nebuvo laikomas meno kūriniu, todėl menininkui reikėjo jį atsiimti iš parodos. Šis įvykis sukėlė šurmulį tarp dadaistų, o Duchampui teko atsistatydinti iš Nepriklausomų Menininkų Tarybos.
Duchampas, karu su Henri-Pierre Roché ir Beatrice Wood, Niujorke leido dadaistinį žurnalą Aklas žmogus (The Blind Man). Žurnale buvo rašoma apie meną, literatūrą,humorą, buvo publikuojami reportažai. Nors Marcelis Niujorke įsitraukė į dadaistines veiklas, bet grįžęs į Paryžių po Pirmojo Pasaulinio karo prie dadaistų grupės neprisijungė.
Rrose Sélavy buvo vienas iš Diuchampo slapyvardžių. Jį, kaip ir daugelį Diuchampo kūrinių pavadinimų, galima skirtingai interpretuoti, nes tai kelias prasmes turintis žodžių žaismas. Dažnai skaitoma kaip Eros, C'est la vie (Meilė, toks gyvenimas). Sélavy – tai 1921 metais Man Rayaus padarytų fotografijų serija, kurioms pozavo Duchampas persirengęs moterimi. Per trečiąjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį Man Rayus ir Duchampas kartu padarė ir daugiau Sélavy nuotraukų. Rrose Sélavy vardu Duchampas pasirašinėjo ant kelių vėlesnių savo darbų. Vienas tokių darbų- skulptūra Rose Sélavy, kodėl nenusičiaudėjus? (Why not Sneeze, Rose Sélavy?) (1921).
Rrose Sélavy ir kitus Duchampo slapyvardžius galima suprasti kaip menininko individualybės, jo asmens romantizavimo pašiepimą. Tokia potekstė naudojama ir readymade mene. Šio persikūnijimo atveju, Duchampas sąmoningai pasirenka kitos lyties, tautybės - žydės moters - prisistatymą.
Duchampo domėjimąsi kinetiniu menu galima įžvelgti jau nuo Didelio stiklo brėžinių ir užrašų bei Dviračio rato. 1920 metais su Man Rayumi sukūrė motorizuotą skulptūrą Besisukančio stiklo plokštės, tiksli optika (Rotative plaques verre, optique de précision). Darbo Duchampas nelaikė meno kūriniu. Prietaise įmontuotas motoras, kuris turėjo sukti stačiakampio formos stiklo plokštes ant kurių buvo nutapytos skritulių dalys. Kai motoras suko plokštes buvo galima matyti optines iliuzijas. Man Rayui ruošiantis aparatą fotografuoti, įjungus jį antrą kartą trūko laikantis dirželis ir stiklo plokštė subyrėjo. Persikėlus vėl gyventi į Paryžių 1923 metais, Andre Bretono raginamas ir Jacques’o Douceto finansuojamas Duchampas sukūrė dar vieną optinį prietaisą. Šį kartą panaudojo pusiau perpjautą rutulį ant jo nupiešdamas juodus skritulius. Kai rutulys sukasi, atrodo, kad skrituliai juda pirmyn ir atgal erdvėje.
Rotoreliefs buvo kitas judančių darbų ciklas. Duchampas piešė paveikslėlius ant kartono ir suko juos patefonu. Kartonui su paveikslėliu sukantis atrodydavo, kad paveikslėlis juda. Duchampas turėjo du spausdinimo aparatus, kurie galėjo padaryti apie 500 kopijų šešių skirtingų dizainų paveikslėlių. Savo spausdintuvus menininkas pristatė 1935 metų Paryžiaus išradėjų parodoje ir pateikė juos pardavimui.
Bendradarbiaujant su Man Rayumi ir Marc‘u Allégreti buvo sukurtas filmas Anémic Cinéma (1926). Vėliau, 1931 metais Duchampas kinetinius darbus pasiūlė vadinti „mobiles“. Šis pavadinimas prigijo ir yra naudojamas ir šiais laikais.
1912-1915 metais Duchampas dirbo su įvairiomis muzikinėmis idėjomis. Yra išlikę du jo kūriniai ir užrašai muzikiniam įvykiui. Du jo kūriniai paremti atsitiktiniu muzikos tvarkymo būdu (aleatorika).
Erratum Musical, buvo parašytas trims balsams atlikti, paskelbtas 1934 metais. La Mariée mise à nu par ses célibataires même. Erratum Musical yra nebaigtas kūrinys ir niekada nebuvo skelbtas ar rodytas Duchampui gyvam esant. Rankraštyje rašoma, kad kūrinį turėjo atlikti mechaninis instrumentas. Šie kūriniai yra lyg ankstesnės Johno Cage‘o kūrinio Music of Changes (1951)versijos. Johno Cage’o kūrinys laikomas pirmu moderniu kūriniu komponuotu atsitiktine tvarka.
1968 metais Duchampas ir Johnas Cage‘as koncerte „Reunion“ pasirodė kartu žaisdami šachmatais ir kurdami aleatorinę muziką.
Išvykęs į Buenos Aires Duchampas dažnai žaidė šachmatais ir net išdrožė iš medžio savo šachmatų rinkinį. 1923 metais grįžęs į Paryžių Marcelis jau nebebuvo praktikuojantis menininkas.
1925 metų Prancūzijos šachmatų čempionate pelnė šachmatų meistro vardą. Vėliau ir toliau žaidė Prancūzijos čempionatuose bei šachmatų olimpiadose. Supratus, kad šansų laimėti aukščiausio lygio šachmatų turnyruose mažai, susidomėjimas žaidimu po truputį slopo, tačiau Marcelis pradėjo dirbti šachmatų žurnalistu ir rašydavo savaitines naujienas laikraščiui. 1932 metais Duchampas su šachmatų teoretiku Vitaly’umi Halberstadtu parašė L'opposition et cases conjuguées sont réconciliées- traktatą apie labai retą poziciją šachmatų žaidime.
Nors Duchampas vėliau nebebuvo laikomas kuriančiu menininku, bet su meno pasauliu buvo glaudžiai susijęs: konsultavosi su menininkais, prekiautojais menu, kolekcininkais. Kartais dirbdavo prie įvairių meninių projektų, tokių kaip Anemic Cinema (1926), Box in a Valise (1935–41), Self Portrait in Profile (1958) ir didžiojo projekto Étant Donnés (1946–66). Nuo ketvirtojo dešimtmečio bendradarbiavo su siurrealistais, nors prie judėjimo neprisidėjo.Iki 1944 metų su Max‘u Ernstu, Eugenio Granellu ir Bretonu redagavo siurrealistų žurnalą "VVV". Duchampas taip pat buvo patariamasis redaktorius amerikiečių žurnale apie literatūrą ir meną "View". Siurrealistai Duchampui taip pat patikėjo savo parodų bendro diziano kūrimą. Marcelis 1938 metais kūrė Tarptautinės Siurrealistų Parodos, vykusios Gallerie des Beaux-arts Paryžiuje, dizainą. Siurrealistai norėjo, kad pats parodos dizainas atrodytų kaip meno kūrinys.
Duchampas prie įėjimo pastatė Salvadoro Dali kūrinį Lietingas Taksi (Rainy Taxi), toliau buvo galima pamatyti Siurrealistų Gatvę (Surrealist Street) kur buvo sustatyta daug manekenų aprengtų kaip skirtingi siurrealistai. Pagrindinė salė buvo tamsaus požeminio urvo imitacija su 1 200 anglies maišų pakabintų prie lubų. Visa salė buvo apšviesta viena lempute. Dideliam siurrealistų džiaugsmui, paroda šokiravo jos lankytojus. 1942 metais Niujorke vykusiai parodai Pirmieji Siurrealizmo Puslapiai (First Papers of Surrealism) Duchampas vėl buvo pakviestas kurti dizainą. Šį kartą jis patalpas apvijo virvės voratinkliu, vietomis taip tirštai, kad buvo sunku įžiūrėti parodos eksponatus. Duchampas susitarė su berniuku, kolegos sūnumi, kad šis į parodos atidarymą atsives savo draugų ir galės pažaisti. Mecenatams, atvykusiems apžiūrėti parodos tai buvo staigmena.
Jaunų menininkų Duchampas buvo atrastas tik 1950 metais, kai Robertas Rauschenbergas ir Jasperas Johnsas stengėsi pabėgti nuo vyravusio abstrakčiojo ekspresionizmo. Susidomėjimas Duchampu ir jo darbais išaugo septintajame dešimtmetyje. 1963 metais Nortono Saimono muziejus (Pasadena Art Museum) surengė jo pirmąją retrospektyvią parodą. Ten jis pasirodė įspūdingoje nuotraukoje žaidžiantis šachmatais su nuogu modeliu Eve Babitz. Vėliau ši nuotrauka pavadinta vienu iš svarbiausių Amerikos šiuolaikinio meno istorijos dokumentinių kadrų.
1966 metais Tate galerija surengė didelę Duchampo darbų parodą. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos žymios institucijos kaip Filadelfijos meno muziejus ir Metropoliteno muziejus (Metropolitan Museum of Art). Kaip paskutinis dar gyvas Duchampų atstovas 1967 metais Ruane, Prancūzijoje, padėjo rengti parodą Les Duchamp: Jacques Villon, Raymond Duchamp-Villon, Marcel Duchamp, Suzanne Duchamp.
2000 metais įsteigtas Marcelio Duchampo prizas (Prix Marcel Duchamp), skirtas jauniems menininkams, kasmet teikiamas Georges Pompidou centro (Centre Georges Pompidou). Nuo 2011 metų Valstybinis Šverino muziejus (Staatliches Museum Schwerin) teikia metines stipendijas jauniesiems mokslininkams, skatinančias jaunųjų mokslininkų domėjimąsi Duchampo gyvenimu ir darbais.
Marcelio Duchampo darbų yra sukaupę įvairūs muziejai:
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
