Luvių kalba

Luvių kalba – mirusi indoeuropiečių kalba (ar kalbų grupė), II–I tūkstm. pr. m. e. vartota Mažojoje Azijoje, Luvijos krašte gyvenusių luvių. Kalba priskiriama savitai Anatolijos kalbų šeimai, kurios žymiausia narė yra hetitų kalba. Manoma, kad ji buvo glaudžiai susijusi su likų, karijų, miliečių ir lydų kalbomis, su kuriomis anksčiau sudarė bendrą prokalbę.

Stelos su luviškais hieroglifais kopija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Luvių kalba
Kalbama	Luvija
Kalbančiųjų skaičius	-
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	mirusi
Kilmė	indoeuropiečių 0Anatolijos 00luvių kalbos 000luvių
Rašto sistemos	hetitų dantiraštis, luvių hieroglifai
Kalbos kodai
ISO 639-3	xlu, hlu
Geografinis paplitimas

Paplitimas

Luviai buvo viena gausiausių Hetitų imperijos tautų, valstybėje faktiškai buvo dvikalbystė. Imperijai ir hetitų kalbai išnykus, luviškai tebebuvo kalbama Anatolijoje maždaug iki VI a. pr. m. e., kol ją išstūmė graikų kalba.

Seniausi luvių rašytiniai paminklai užrašyti iš Babilonijos kilusiu dantiraščiu, kuris naudotas užrašyti ir hetitų kalbai. Dantiraštinių paminklų rasta daugiausia Hatušoje aptiktoje molinių lentelių bibliotekoje (tarp hetitiškų paminklų). Išskiriamos Kicuvatnos, Ištanuvos ir imperinė (Hatušos) tarmės. Vėliau luvių kalba pradėta užrašinėti hieroglifais. Šitokių įrašų randama įvairiose vietose pietų Turkijoje ir šiaurės Sirijoje. Rastuose įrašuose būdingas indoeuropietiškas žodynas, tačiau per hetitų kalbą pateko nemažai huritiškų skolinių. Daugiausia rasti apeiginiai tekstai, taip pat rasta laiškų, ūkinių tekstų.

Gramatika

Žinoma, kad luvių kalba turėjo 2 gimines (gyvąją ir negyvąją), 2 skaičius, 6 linksnius.

Pavyzdys

Teksto pavyzdys (iš Karatepės įrašo):

• a+wa am-inza haliy-anza Adana+wann-inzi irh-inzi ladara-ha zina ipam-i tawiyan zin+pa+wa isatam-i tawiyan.
• „Savo laikais aš praplėčiau Adanos žemes nuo čia į vakarus ir nuo čia į rytus“.