Sikano kultūra

Sikano kultūra (isp. Cultura Sican) arba Lambajekės kultūra (isp. Cultura Lambayeque) – ikikolumbinės Peru indėnų kultūra. Gyvavo nuo VIII a. iki 1375 m. dabartinės Peru šiaurinėje pakrantėje. Jos centras buvo Lambajekės upės slėnis, dėl ko ir kilo vienas iš pavadinimų. Kitos upės buvo La Lečė, Sanja ir kitos. Sikano pavadinimą kultūrai davė vienas žymiausių jos tyrinėtojų – japonų archeologas Izumi Shimada.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Centrinių Andų kultūra: Sican
Šalis	Peru (šiaurinė Kosta)
Tautos	močikai
Kalba	močikų kalba
Laikotarpis	VIII a.- 1375 m.
Miestai	Poma

Raida

Sikano kultūra susikūrė ant Močės kultūros (I–VIII a.) pamatų, jos šiauriniame areale, todėl paveldėjo jos irigacinius įrenginius, kultūros tradicijas. Vietos indėnai buvo močikai ir kalbėjo močikų kalba. Po Močės žlugimo regionas tikriausiai trumpai priklausė Vario kultūrai. Sikano kultūros vystymasis skirstomas į tris fazes.

Ankstyvuoju laikotarpiu vietos kultūrą dar stipriai įtakojo Vario ir Kachamarkos kultūros. Valstybės įkūrimas siejamas su legendiniu valdovu Naimlapu, kuris, kaip ir Čimoro įkūrėjas, atplaukė iš šiaurės balzos plaustu. Išlipęs pakrantėje, jis pastatydino Čoto miestą, nuo kurio prasidėjo valstybės konsolidacija. Čia buvo patalpinta šventa žalio akmens statulėlė, vadinta Yampallec (iš to kilo ir Lambajekės pavadinimas).

X–XI a. vidurinysis laikotarpis žymėjo didžiausią kultūros ir valstybingumo suklestėjimą: Naimlapo įpėdiniai plėtė valstybės ribas, ir didžiausio klestėjimo laikotarpiu valdė teritorijas nuo Suljanos šiaurėje iki pat Čančano.

Apie 1020 m. šalį ištiko badas, nulemtas gamtos veiksnių, kuris žymėjo klestėjimo laikotarpio pabaigą. Prasidėjo vėlyvasis Sikano laikotarpis. Jo metu sostinė perkelta į Tukumą, vyko nuolatiniai karai su stiprėjančiu Čimoru pietuose. Galiausiai 1375 m., valdant valdovui Fempeljekui, valstybė nukariauta Čimu indėnų ir įjungta į Čimoro sudėtį.

Minimi šie valstybės valdovai: Naimlapas, Siumas, Eskunjainas, Maskujus, Kuntipaljekas, Aljaskuntis, Nočan Nečas, Mulumuslanas, Ljamekoljis, Lanipatkumas, Akunta, Fempeljekas.

Bruožai

Gyventojai vertėsi žvejyba, prekyba ir drėkinamąja žemdirbyste. Archeologiniai radiniai paliudija jų intensyvią prekybą su tuometinėmis tautomis Andų Tolimąja šiaure (dabartinė Kolumbija), Šiauriniais Andais (dab. Ekvadoras), Andų Tolimaisiais pietumis (dab. Čilė).

Svarbiausi architektūros statiniai buvo klestėjimo laikotarpio sostinė Batan Grandė (arba Sikanas) ir vėlyvojo laikotarpio sostinė Tukumas. Pastarajame suskaičiuojamos net 26 piramidės, statytos iš plytų.

Kaip ir kitos Senovės Peru kultūros, Sikanas išvystė tekstilės, keramikos, juvelyrikos menus. Labiausiai garsėja auksakalyba, buvo pagaminta daugybė aukso dirbinių: vazų, kaukių, ritualinių peilių tumi, neretai vaizduojančių pagrindinę ikonografinę būtybę – vadinamąjį Sikano dievą, arba valdovą Naimlapą.

Keramika neišsivystė taip, kaip Močės kultūroje, ji gerokai paprastesnė, vyrauja tamsios spalvos.

• 
  Auksinė kaukė
• 
  Tukumo griuvėsiai
• 
  Keramikos pavyzdys
• 
  Auksinė ranka

Vikiteka: Sikano kultūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga