Vyžuonų ozas

Vyžuonų ozas arba Kartuvių kalnas^[1] – valstybinis gamtos paveldo objektas, esantis Utenos rajone, Vyžuonų seniūnijoje, Čerioškavietės kaime. Tai Vyžuonų prieigose (iš vakarų pusės) iškilęs vientisas kalvagūbris, vadinamas ozu. Jis apaugęs mišku, dunkso 0,5 km į vakarus nuo kelio 118 Kupiškis–Utena . Kelyje įrengtos kelio nuorodos. Ant kalno patenkama pro kolūkio laikų gamybinius pastatus, stovinčius prie žvyrkelio, kalno papėdėje. Ant kalno stovi 6 m aukščio paminklas Vytauto Didžiojo garbei, primenantis savo forma tribriaunį ieties antgalį. Pastatytas medžio paminklas partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Gamtos paminklu objektas paskelbtas 1964 m.^[2]

Kitos reikšmės – Kartuvių kalnas.

Daugiau informacijos Koordinatės, Vieta ...

Vyžuonų ozas

Koordinatės

55°34′34″š. pl. 25°28′37″r. ilg.

Vieta

Utenos rajono savivaldybė

Seniūnija

Vyžuonų seniūnija

Plotas

5300 m²^[1]

Registro Nr.

u. k. 4310

Uždaryti

Rytinė kalvagūbrio dalis yra labiausiai apaugusi pušimis ir lapuočiais (alksniais ir kt.), avietynais, vakarinė apaugusi mažiau, todėl pastarojoje dalyje forma labiau apžvelgiama. Kalvagūbrio šlaitai vietose yra iškasinėti, matomos senos žvyrduobės, karo metais išraustų tranšėjų ženklai. Labiausiai nukentėjęs šiaurrytinis kalvagūbrio galas, kuris remiasi į Vyžuonų kolūkio gamybinį kiemą. Čia daugiau kasinėta išlyginant gamybinio kiemo teritoriją. Be to, čia yra pratiesta aukštos įtampos elektros linija, kurios vienas gelžbetoninis stulpas pastatytas šio galo viršuje. Šalia kalvagūbrio mėtosi daug ūkinių šiukšlių, senų automobilių metalo laužo.

Legendos

Pasakojama, Kartuvių kalne vykdavo žalčio Vyžo garbinimo apeigos.^[3] Kartuvių kalnas apima visą Vyžuonų ozą. Kalnas iki šiol archeologų mažai tyrinėtas, lygiai kaip ir kalne esantis savito geometrinio išdėstymo akmenynas, galėjęs turėti senovės kulto ir astronominę paskirtį. Legendų, padavimų ir pasakojimų gausa leidžia daryti prielaidas dėl paties Kartuvių kalno istorinio vaidmens. Kalnas buvęs žmonių supiltas, senovėje ant jo stovėjusi pilis, vykdavusios kulto apeigos. Anot vietinių gyventojų, kalvagūbris buvo pramintas Kartuvių kalnu todėl, kad ant jo kadaise (baudžiavos laikais) nuožmus dvarininkas kardavęs nepaklusnius baudžiauninkus.^[3]

Nors jau buvo pastatyta Vyžuonų bažnyčia, o gyventojai pakrikštyti, žmonės nėjo į ją melstis, nes ilgai buvo gyvas pagonių tikėjimas. Gyventojai vaikščiojo ant šio kalno, kur kažkada buvo jų aukuras, ant kurio stovėjo akmeninė žalčio Vyžo galva. Kad pagonis pritraukti į bažnyčią, krikščionys sugalvojo tą galvą perkelti į maldos namus, kur ji buvo padėta rūsyje. Žmonės vis tiek nelankė bažnyčios, o eidavo į savo vietą ant kalno prie ąžuolo su aukuru. Jie kartą tenai nuėję rado ąžuole pakaruoklį. Labai pasibaisėję savižudybe, pradėjo eiti žalčio Vyžo garbinti į naujai pastatytą bažnyčią. Nuo to laiko kalnas vadinamas Kartuvių kalnu.^[4] Ir dabar bažnyčios galinėje išorinėje sienoje išlikusi įmūryta akmeninė žalčio Vyžo galva.

Geologija

Kalvagūbrio aplinka - tai Vakarų aukštaičių plynaukštės pietrytiniame pakraštyje esančios stambiai banguotosios lobuotosios priemolingos lygumos vietovaizdis, kurio moreninis paviršius buvo nuskalautas, išlygintas ir suraižytas atsikūrusių rinų. Viena iš tokių rinų tęsiasi palei ozą (iš pietų pusės), ja naudojasi dabar Dusynos upelis. Į pietvakarius už 650 m nuo kalvagūbrio tyvuliuoja Dusyno ežeras. Kalvagūbrio (ozo) aplinkoje sutinkami šie žemės paviršiaus absoliutiniai aukščiai: už 0,9 km į pietus yra kalva, siekianti 126,8 m, Dusyno upelio (piečiau ozo) vandens paviršiaus lygis yra apie 102 m, o į šiaurę nuo ozo reljefas turi 120-123 m absoliutinį aukštį.^[5]

Ozo duomenys: