Irenėjus Kleopas Oginskis

Irenėjus Kleopas Oginskis (1808 m. Florencijoje – 1863 m. Rietave) – Raseinių bajorų maršalka, Kauno gubernijos mokyklų kuratorius, Rietavo žemės ūkio mokyklos steigėjas.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Irenėjus Kleopas Oginskis
Oginskiai
Oginski (herbas)
Gimė	1808 m. Florencijoje
Mirė	1863 m. (~55 metai) Rietave
Tėvas	Mykolas Kleopas Oginskis
Motina	Marija de Neri
Sutuoktinis (-ė)	Juzefina Kalinovska, Olga Kalinovska
Vaikai	Bogdanas Oginskis, Mykolas Oginskis
Vikiteka	Irenėjus Kleopas Oginskis

Kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės, žinomo kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnus. Vaikai Bogdanas Oginskis ir Mykolas Oginskis.

Biografija

Irenėjus Kleopas Oginskis jainystėje

Irenėjaus Kleopo Oginskio antroji žmona Olga Kalinovska

Rietavo dvaras

Mokslus baigė Italijoje. Rietavo dvarą paveldėjo 1833 m. po tėvo mirties. Tėvui 1822 m. išvykus į Italiją dvarus valdė motina, antroji Mykolo Kleopo Oginskio žmona, italų kilmės dainininkė Marija de Neri.

1838 m. Irenėjus vedė grafaitę Juzefiną Kalinovską (1816–1844 m.), su ja 1844 m. susilaukė dvynukų: Mykolas ir Juzefa-Marija. Po žmonos mirties, 1848 m. vedė jos seserį – caro Aleksandro II rūmų freiliną Olgą Kalinovską (mirė 1899 m., palaidota Rietavo Oginskių koplyčioje). Abi damos visame Peterburge garsėjo puikiu muzikiniu skoniu ir išsilavinimu. Jų tėvas buvo Lenkijos kariuomenės generolas Jozefas Kalinovskis. Plačiais giminystės ryšiais Irenėjus Oginskis protekcijų duris caro rūmuose atvėrė ne tik sau, bet ir kitiems Oginskių giminės nariams.

Pirmiausia I. Oginskis pagarsėjo kaip pavyzdingas ūkininkas, įvedęs savo dvaruose Rietave, Endriejave, Veiviržėnuose savotišką valstiečių savivaldą su renkamais vaitais, teismais, taupomosiomis ir kitokiomis kasomis. 1835 m. jo dvaruose buvo panaikinta baudžiava, o jis pats buvo specialaus komiteto baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti visoje Kauno gubernijoje narys. Pasirūpino, kad miestelyje būtų įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, kelios taupomosios skolinamosios kasos, paštas. Vyrams, vyresniems kaip 55-erių, ir moterims, vyresnėms kaip 50 m., buvo draudžiama dirbti dvare.

Būdamas meninės prigimties, šviesaus proto pažangus žmogus, pats gerai mokėjęs žemaičių kalbą, daug prisidėjo prie vietos gyventojų švietimo, miestelio sutvarkymo. 1836 m. jo rūpesčiu Rietave pradėjo veikti valdiška dviklasė mokykla. Jis pritarė ir Motiejaus Valančiaus blaivybės idėjoms.

Sprendžiant iš šaltinių, jis pirmasis spaudoje, 1860 m. Sankt Peterburge leistame žurnale „Žurnal konovodstva“ paskelbė straipsnį apie žemaituką. Publikacija prasideda teiginiu, kad su šiuo nedideliu, tvirtu, protingu arkliu lietuviai laimėjo kovose su kryžiuočiais ir todėl šiai veislei negalima leisti išnykti. Taip I. Oginskis suvokė žirgo svarbą kovose dėl Lietuvos valstybės likimo. Visi Oginskių auginti žemaitukai buvo vadinami tik lietuviškais vardais. Jo pradėtus darbus, išsaugant žemaitukus ateities kartoms, toliau tęsė sūnūs.

1859 m. Rietave įsteigta dviklasė agronomijos mokykla – seniausia tokia mokykla Lietuvoje. Rietavo žmonės tuo laiku jau gyveno gana pasiturinčiai, gražiai tvarkėsi savo ūkiuose.

Žinomas kaip Simono Daukanto, Mikalojaus Akelaičio darbų rėmėjas. Materialiai parėmė Lauryno Ivinskio 1846 m. išleistą pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį, pirmąjį lietuvišką kalendorių – „Metskaitliai”

XIX a. penktame dešimtmetyje buvo perstatyta dvaro sodyba, iškilo neorenesansiniai rūmai, įrengtas didžiulis 60 ha parkas, įveistas sodas, įrengti keli tvenkiniai. 1859 m. pastatyta oranžerija. Spėjama, kad jo dėka apie 1850 m. klasikiniais principais perplanuotas ir visas Rietavo miestelis. Pagrindinės miestelio kompozijos ašis vienu galu rėmėsi į bažnyčią, kitu – į rūmus.

Bažnyčios fundatorius

1853 m. senoji Rietavo bažnyčia nugriauta, vyskupas Motiejus Valančius pašventino kertinį akmenį ir I. Oginskis pradėjo statyti naują neoromantinio stiliaus Rietavo bažnyčią. Projekto autorius architektas Gonsovskis, bažnyčios statybos darbams vadovavo specialistai iš Prūsijos F. A. Štiuleris ir F. Šteinbartas.

Po metų caro administracija uždraudė naujų katalikų šventovių statybą Lietuvoje, tačiau darbų Rietave jau nebesustabdė, nors bažnyčios įrengimo darbai tęsėsi dar iki 1874 m. Dvaro ir bažnyčios statybos ir sutvarkymo darbai kainavo apie 3,5 milijono rublių.

Bažnyčios interjeras yra turbūt vienas itališkiausių Lietuvoje ne tik dėl stilistinių formų, bet ir dėl puošybai gausiai naudoto marmuro. Bažnyčios grindys buvo išklotos juodo ir balto marmuro plokštėmis, iš įvairiaspalvio marmuro pastatyti Briuselio meistrų gaminti altoriai ir krikštykla.

Legenda

Oficialiai priimta sakyti, kad, turėdamas 55-erius metus, Irenėjus Oginskis mirė Rietave, nors pasak giminės legendos, kunigaikščio mirtis ir laidotuvės buvo tik gerai režisuotas spektaklis. Iš tikrųjų kunigaikštis, vengdamas caro persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, pasitraukė iš Žemaitijos ir po to dar keletą metų gyveno užsienyje.

Tokią versiją tarsi patvirtina ir jo kapas Rietave. Kunigaikščio palaikai ilsisi ne Oginskių šeimos koplyčioje, o šalia jos. Kaip pasakoja Oginskių šeimos istorijos tyrinėtojai, asmuo, kuris savo valia sutiko mirti ir būti palaidotas vietoje kunigaikščio, nebuvo kunigaikščių luomo, todėl Oginskių koplyčioje negalėjo būti palaidotas, tad jo kapui ir buvo parinkta vieta šalia koplyčios.

Irenėjaus ir jo žmonos Olgos atminimas įamžintas Rietavo bažnyčioje. 1863 m. I. Oginskiui paminklą – biustą iš juodo ir balto marmuro sukūrė dailininkas A. Katje (Cattier). Šalia, kiek aukščiau, kabo ir jo žmonos Olgos biustas. Šventoriuje tebestovi 1840 m. iš akmens ir medžio padarytas koplytstulpis.

Nuorodos