From Wikipedia, the free encyclopedia
Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija (angl. ISKCON, International Society for Krishna Consciousness – pažodžiui, „Tarptautinė bendrija Krišnos sąmonei“) – A. C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados ir jo mokinių 1966 m. Niujorke įkurta religinė ir kultūrinė bendrija, jos ir giminingų bendrijų nariai dar žinomi populiariu vardu kaip „Harė Krišna“ judėjimas arba krišnaitai (ISKCON nariai tarpusavyje vienas kitą vadina „vaišnavais“, ir nevadina vienas kito „krišnaitais“).
Judėjimas teigia besiremiąs senovės indų šventaisiais tekstais Vedomis, Upanišadomis, Itihasomis, Puranomis, ir kitais, kurių ištakos pagal įvairias indologų teorijas siekia nuo tūkstančio iki kelių ir daugiau tūkstančių metų [1]. Savo filosofija, kultūra bei praktikos formomis ISKCON seka nuo XV a. pabaigos Indijoje gyvuojančia gaudija vaišnavų religine-dvasine tradicija.
Krišnaitai propaguoja bhakti jogos sistemą, kurios esmę sudaro pasišventimas Krišnai, kuris tokiuose raštuose kaip Bhagavadgyta ir Bhagavata Purana aprašomas kaip Bhagavanas – „Aukščiausias Dievo Asmuo“, pirminis asmeninis Dievas, nesiskiriantis nuo Višnu.
Nors seka ilgaamže Indijos tradicija, Vakaruose akademinių religijotyrininkų ISKCON dažnai priskiriamas prie naujųjų religinių judėjimų (NRJ).
A. C. Bhaktivedanta Svamis, gaudija vaišnavų sanjasis (atsižadėjęs pasaulio vienuolis), vykdydamas savo dvasinio mokytojo Bhaktisidhantos Sarasvačio norą skleisti Krišnos sąmonės mokymą angliškai kalbančiuose kraštuose, atvyko į Niujorką 1965 m., ir skaitydamas paskaitas bei organizuodamas sankirtanos programas, sudomino grupę jaunų amerikiečių, kurie ir tapo pirmaisiais mokiniais, priimdami jį kaip guru (dvasinį mokytoją). Judėjimas tapo žinomas dėl viešų sankirtanų miestų parkuose ir gatvėse bei šventyklų atvirumo jaunimui. Sutraukę minią žiūrovų, maha-mantrą Harė Krišna giedantys ir šokantys jaunuoliai pozityviai nustebino hipių bei kitoms kontrkultūrinėms idėjoms pritariantį jaunimą, žiniasklaidą, ir judėjimas tapo populiarus pirmųjų tarpe. Judėjimo idėjos patiko vienam didžiausių Amerikos hipių kultūros įkvėpėjų Alenui Ginsbergui bei bitlui Džordžui Harisonui, kurie jau anksčiau turėjo kontaktų su Indijos dvasingumu, ir jie padėjo krišnaitams jų veikloje.
Dėl Vakarų šalių visuomenėms neįprastų ir naujų idėjų bei veiklos aktyvaus propagavimo, platinant knygas ir pritraukiant į šventyklas asketiškai gyventi jaunus žmones, ISKCON tapo viena iš pirmųjų ir pagrindinių JAV kilusio antikultinio judėjimo kritikos susilaukusių organizacijų.
Krišnos sąmonės judėjimas greitai išsiplėtė, įsitvirtino daugelyje Vakarų Europos šalių, veikė ir Tolimojoje Azijoje bei Afrikoje, Australijoje; buvo pastatyta arba atidaryta daug naujų šventyklų. A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada 12 metų važinėjo po visą pasaulį, skaitė paskaitas ir priiminėjo naujus mokinius (kurių iš viso įšventino apie 5000). Į daugelį kalbų buvo išverstos gausios jo knygos su autentiškų raštų vertimais ir komentarais, jos buvo gerai įvertintos akademiniuose sluoksniuose.
Po A. C. Bhaktivedantos Svamio mirties 1977 m., ISKCON liko be vienijančio dvasinio autoriteto. Sprendimus nuo tada priima A. C. Bhaktivedantos Svamio iniciatyva suformuota ISKCON valdymo taryba – GBC (Governing Body Comission). Šio organo veikla ilgainiui susilaukė vidinės kritikos, o judėjime nuo devintojo dešimtmečio vidurio prasidėjo vidinės problemos, dalis A. C. Bhaktivedantos Svamio mokinių paliko ISKCON ir pradėjo organizuoti kitas bendrijas. Tuo laikotarpiu narių skaičius sumažėjo, ypač JAV, dėl to, kad judėjimo reputacija pablogėjo, ir jis nebuvo toks populiarus kaip anksčiau, šventyklos ištuštėjo. ISKCON judėjime didesnę reikšmę pradėjo įgauti Indija, Rytų Europos šalys ir Rusija, nes ten narių skaičius didėjo. Paskutiniu metu Vakarų Europos šalyse ir JAV indų imigrantai ima vertinti ISKCON kaip jų religinei praktikai suteikiančią galimybę organizaciją, padidėjo jų dalis narių skaičiuje, nors judėjimo pradžioje Vakaruose nariai buvo daugiausiai amerikiečiai ir europiečiai. Indijoje judėjimas vykdė veiklą nuo pat savo susikūrimo, ir bėgant laikui jo populiarumas didėjo.
Pasaulio mastu ISKCON yra tarp didžiausių naujųjų religinių judėjimų, jo narių skaičius įvairiais vertinimais sudaro nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų žmonių.
A. C. Bhaktivedanta Svami kartu su mokiniais 1966 m. įkurdamas ISKCON, steigimo akte – konstitucijoje nurodė 20 organizacijos tikslų [2]. Tikslai aprėpia plačią organizacijos veiklos viziją, kuriant ištisą kultūrą – centre išlaikant Krišnos garbinimą ir dvasinių praktikų kultivavimą, liečiami ekologiniai, pasaulio taikos, visuomenės ir atskirų individų gerovės klausimai. Kartais pateikiama tokia 7 pagrindinių tikslų santrauka:
Pirmieji vaišnavai Lietuvoje atsirado dar apie 1979 metus. Dauguma jų iki tol domėjosi joga, budizmu. Krišnos sąmonės idėjos Lietuvą pasiekė iš Rusijos, kur sklido nuo 1971 m., kai Šrila Prabhupada kelioms dienoms apsilankė Maskvoje ir privačiai įšventino į mokinius Anatolijų Piniajevą (Анатолий Пиняев, Ananta Šanti das), taip pat iš kaimyninės Latvijos, kur jau taip pat buvo krišnaitų bendruomenės.
Simboliškai Krišnos sąmonės judėjimo pradžia galima laikyti 1980 m. vasario 20 d. kai apie 20 žmonių, dauguma studentų ir moksleivių susibūrė padainuoti Harė Krišna mantrą ir pakalbėti apie Bhagavad-gitą. Dauguma šių žmonių vėliau nutolo, kai kas supratęs, kad tai jo nedomina, o kai kas išsigandęs sovietų valdžios persekiojimų. Vis dėlto iniciatyvinė grupė vystė veiklą, organizavo Lietuvoje literatūros spausdinimą rusų kalba ir platinimą visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Buvo bendraujama su Rusijos vaišnavais. Taip pat buvo išleista keletas laikraštukų ir knygučių lietuvių kalba: 'Harė Krišna', 'Tobulesnis skonis', 'Išsivadavimo beieškant', 'Kartok ir būk laimingas', „Troškimų medis“ ir kt.
Iš pradžių, visos Sovietų Sąjungos mastu, kol neskaitlingi pasekėjai nebuvo viešai pastebimi, sovietinės institucijos prieš judėjimą aktyvių represinių veiksmų nesiėmė, bet vos tik jo sekėjų skaičius kiek padidėjo, ir prasidėjo vieši, o ne privatūs narių susirinkimai, jis imtas persekioti. 1982 m. mirus L. Brežnevui Sovietų Sąjungos de facto vadovu jo vietoje tapo KGB viršininkas J. Andropovas, „kietosios linijos“ šalininkas, kuris 1980 m. žinutėje SSKP CK rašė: " „Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija“ neigdami komunistinę ideologiją ir socialistinę valstybę, kovodami su jomis, stengiasi nuvesti savo sekėjus nuo dalyvavimo visuomeniškai-politinėje ir darbinėje veikloje į mistikos pusę <…> Valstybės saugumo komitetas (KGB) užsiima darbu išardant senovės Rytų religinių-filosofinių srovių pasekėjų grupes, užkertant kelią jų misijonieriškai veiklai. " [3]
KGB atstovo atėjimas į sovietų valdžios viršūnę reiškė, kad KGB imsis aktyvesnio teroro, nes iki to laiko KGB veikla buvo bent iš dalies ribojama kitokios politikos šalininkų [4]. Tuo metu visos religinės bendrijos pajuto, kad KGB imasi aktyvesnių represijų prieš tikinčiuosius[5], pvz., Lietuvoje buvo parodomai nuteista keletas aktyvių katalikų kunigų. Krišnaitų padėtis buvo prastesnė tuo, kad kaip rašo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti specialistai: „ Nors daugumos tradicinių Lietuvos konfesijų veikla sovietų okupacijos metais buvo labai suvaržyta, jos veikė legaliai. Tokios galimybės neturėjo kai kurios negausios religinės bendruomenės. Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, į tokį juodąjį sąrašą pirmiausia pateko Jehovos liudytojai ir sekmininkai, vėliau prie jų prisijungė adventistai ir krišnaitai. Ilgą laiką buvo ignoruojamas ir kai kurių musulmonų bendruomenių egzistavimas.“ [6]
Vladimir Kritskij (Владимир Критский, Višvamirta das) prisijungęs prie judėjimo 1979 m. liudija [7], kad iki pat Brežnevo mirties krišnaitai nebuvo teisiami, tik nuo 1981 m. buvo atliekamos kratos ir keli krišnaitai buvo areštuoti. Mirus Brežnevui, prasidėjo beatodairiškas susidorojimas su jais.
KGB taikė operatyvines priemones[8], buvo atliekamas sekimas, darytos kratos, studentai išmetami iš mokymo įstaigų, kai kurie krišnaitai suimami, talpinami į sovietines susidorojimo su neįtikusiais režimui įstaigas – psichines ligonines – su fiktyvia diagnoze; taip pat buvo teisiami parodomuosiuose režimo teismuose ir sodinami į kalėjimus, nors nebuvo niekuo nusikaltę[9].
Krišnaitai persekioti iki pat Sovietų Sąjungos griūties, jų bendraminčiai Vakaruose turėjo persekiojamų Sovietų Sąjungoje krišnaitų sąrašą, ir bandė kovoti dėl jų žmogaus teisių, kreipėsi į Indijos, Vakarų šalių ir Sovietų politikus tuo klausimu.
Rusiškuose antikultinio pobūdžio tekstuose yra pateikiama pačių represinių struktūrų (KGB) atstovų teiginių [10], kad Lietuvoje ir kitose Pabaltijo respublikose į krišnaitus minkščiau nei represinės struktūros žiūrėjo vadinamasis komjaunimas, kas istoriškai atrodytų nuoseklu, nes represinių institucijų ir partinių institucijų veiklos būdai natūraliai skyrėsi, o nuo komjaunimo narių iš dalies prasidėjo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.
1986 m. 'Perestroikos' laikotarpiu prasidėjo krišnaitų bandymai užregistruoti bendruomenę[11]. Šie bandymai pavyko tik 1989 m., kuomet gruodžio mėn. Religijos reikalų patikėtinis prie LTSR Vyriausybės pagaliau priėmė dokumentus registracijai. Taip atsitiko, kad registracijos pažymėjimą išdavė jau Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Dar 1987 m. vaišnavai 1 savaitę prieš Lietuvos Laisvės Lygą surengė pirmąsias gatvių eitynes, kurias stebėjo milicija, bet šįkart nieko nesuėmė.
Vilniaus m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė buvo užregistruota 1989 m. gruodžio mėn., Kauno m. religinė bendruomenė užregistruota 1990 m. kovo mėn. Kadangi duomenys apie pirmąją registraciją LR Vyriausybėje prapuolė 1990 m. sumaišties metu, priėmus naują Religinių Bendrijų ir Bendruomenių įstatymą 1995 m. Vilniaus ir Kauno m. religinės bendruomenės persiregistravo Teisingumo ministerijoje 1996.06.12 ir 1996.09.02 atitinkamai.
Savo laiku buvo užregistruotos taip pat Klaipėdos m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė, Šiaulių m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė ir Visagino m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė. Nusprendus, jog Lietuvoje užtenka 2 centrų: Vilniuje ir Kaune, kitų miestų Krišnos sąmonės religinių bendruomenių registracija buvo nepratęsta.
Pagal 2014 m. Teisingumo ministerijos pateikiamą informaciją[12], Lietuvoje tuo metu buvo 4 registruotos krišnaitų bendruomenės
Vilniaus ir Kauno bendruomenės turi savo šventyklas Vilniuje ir Kaune. Taip pat krišnaitai susitinka privačiose susirinkimų vietose (namuose bei laikinai nuomojamose renginių patalpose), be to, daugelyje Lietuvos miestų ir rajonų centrų yra įsikūrę Vedų kultūros centrai, užsiimantys šviečiamojo pobūdžio veikla.
Valdantysis ISKCON organas Lietuvoje yra nacionalinė taryba, kurią sudaro bendruomenių Vilniuje ir Kaune atstovai. Nacionalinės taryba tik aptaria bendras veiklos kryptis ir bendras programas, bet nepriima sprendimų dėl centrų ūkinės ar juridinės veiklos. Tai nusprendžia atskirų religinių bendruomenių vadovybės pagal savo veiklos įstatus.
Krišnos sąmonės judėjimas vienija kelis tūkstančius pasekėjų. Gerų atsiliepimų bendrija Lietuvoje susilaukia dėl dalyvavimo socialinėje veikloje – benamių ir skurstančių žmonių maitinimo labdaros valgyklose Kaune ir Vilniuje.
ISKCON veikla Lietuvoje vyksta palyginti ramiai ir be didesnių problemų su visuomene, nors kartas nuo karto iškyla konfliktinių, prieštaringai vertinamų situacijų.[13][14]
Krišna garbinamas kaip „Aukščiausias Dievo Asmuo“, Šri Bhagavanas, kurio vardas reiškia „tas, kuris patrauklus visiems, ir dovanoja palaimą", „kurio būtį apibūdina palaima“. Svarbiausias praktikuotojo tikslas – per bhakti jogos, „dvasinės pasišventimo tarnystės“, praktiką siekti Krišna-premos, meilės Krišnai. Tai reiškia, kad veikla siekiama tarnauti ir teikti džiaugsmą Krišnai. Visos gyvos esybės laikomos amžinomis Dievo dvasinės galios dalelėmis, dvasinėmis sielomis, skirtingomis nuo fizinio kūno ir proto, kuriuos sukuria Dievo išorinė galia – materiali energija. Susiejusios save su fiziniu ir mentaliniu kūnais ir atlikdamos veiksmus dėl savanaudiškų tikslų – karmą, sielos sukasi gimimų ir mirčių rate materialiame pasaulyje – samsaroje, keisdamos įvairių gyvybės rūšių kūnus (reinkarnacija). Praktikuodamos bhakti jogą gyvosios esybės atgaivina prigimtinį ryšį su Krišna, sulaukia Krišnos malonės, išsivaduoja iš materialaus pasaulio, ir patenka į „dvasinį dangų“ – Krišnos buveinę, kur įgijusios savo amžiną dvasinį pavidalą amžinai su juo bendrauja. Užsiimti dvasinės tarnystės praktika ir ugdyti dvasinę meilę Dievui laikoma svarbiausiu žmonijos tikslu. Laikoma, kad kitos religijos taip pat garbina tą patį vieną Dievą (monoteizmas), tik įvairiais vardais, todėl krišnaitai pripažįsta kitas religijas, tokias kaip islamas, krikščionybė, judaizmas.
Pagrindinė religinė praktika – tai sankirtana (šlovinimas susibūrus) ir mahamantros (Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė [15]) kartojimas, bei „Dievybių“ (figūros, vaizduojančios Dievo pavidalą; tai laikoma Dievo inkarnacija, kuria jis priima garbinimą – arča-avatara) garbinimas šventykloje, taip pat reguliarus paskaitų klausymas ir raštų skaitymas, kita veikla vykdant guru nurodymus. Sankirtana apima Dievo vardų giedojimą ir Dievo savybių šlovinimą, taip pat ir knygų platinimą, paskaitų skaitymą, ir su tuo susijusią veiklą. Knygų platinimo ir idėjų propagavimo visuomenėje veikla ISKCON’e laikoma labai svarbia.
Tapęs mokiniu, ISKCON narys pasižada savo dikša guru, iniciuojančiam dvasiniam mokytojui, sukartoti kiekvieną dieną ne mažiau kaip 16 džapa malos (108 karolių vėrinio, panašaus į rožančių) ratų. Ties kiekvienu karoliu mantra pakartojama vieną kartą, ir pereinama prie kito karolio. Vieną džapa malos ratą sudaro 108 kartus pakartota mahamantra.
Iš savo mokinių A. C. Bhaktivedanta Svami reikalavo laikytis keturių „reguliuojančių principų“:
Mokiniai gyvena savo namuose ar šventyklose bei centruose kaip brahmačariai (vienuoliai studentai, besilaikantys celibato), grihastos (vedę šeimos žmonės), vanaprasthos (atsiskyrėliai, paliekantys šeimos gyvenimą) ir sanjasiai (atsižadėję pasaulio vienuoliai).
Šventyklos ir jose gyvenantys krišnaitai išsilaiko iš pajamų už knygų platinimą, taip pat iš aukų. Gyvenantys ne šventykloje paprastai užsiima kokia nors įprasta darbine veikla, arba su Krišnos sąmone susijusiu verslu – prekyba knygomis, indiškais atributais ir smilkalais, viešojo maitinimo paslaugom (valgiai pagal vegetarinius indiškus receptus), ir kt..
Šventyklose anksti ryte ir vakare vyksta dvasinių mokytojų ir Dievybių garbinimas, atliekama kirtana – garbinimas giedant – kurios metu bhaktos (t. y. atsidavę pasekėjai, mokiniai, bhakti jogai) gieda maldas, garbinimo giesmes ir šoka, skaitoma paskaita, valgomas paaukotas Krišnai maistas.
Vedų dvasinės kultūros pagrindiniai šventraščiai yra tam tikras kanonas, kurį sudaro keturios Vedos, Upanišados, Puranos, Itihasos. Vaišnavų tradicijos teigimu, visus šiuos šventraščius susistemino ir kai kuriuos iš jų parašė senovės išminčius Dvaipajana Vjasa, kurį visi Vedų kultūroje priima kaip pagrindinį autoritetą. Gaudija vaišnavams svarbiausieji šventraščiai iš šio kanono yra Bhagavad-gita ir Bhagavata Purana (Šrimad Bhagavatam), pirmasis iš jų yra paties Krišnos mokymas, o antrasis apibūdina Krišną ir įvairius Jo apsireiškimus iš bhakti pozicijų, nenukrypstant į kitus metodus ir procesus.
Gaudija vaišnavų kanoną papildo šventraščiai apie Šri Krišnos Čaitanjos Mahaprabhu gyvenimą XV–XVI amžiuje ir jo mokinių, tokių kaip šeši Vrindavanos Gosvamiai raštai, kuriuose išdėstomas jo mokymas. Pagrindiniai iš tų šventraščių: Šri Čaitanja-Čaritamrita, Šri Čaitanja Bhagavata.
Narada Pāñcarātra yra vaišnavų sanskritinis agamaistinis tekstas.[16]
„Vedų“ („žinių“) terminą plačiąja prasme vaišnavai naudoja apibūdinti visiems iš Dievo apreiškimo kildinamiems šventraščiams, todėl visa vaišnavų raštija vadinama „Vedomis“, taip pat ir Biblija bei Koranas gali būti taip pavadinti. Čia kartais kyla diskusija dėl terminų tarp vaišnavų ir hinduizmo monistų bei akademinių indologų, kurie terminą „Vedos“ siaurąja technine prasme priskiria tik keturioms Vedoms (Rig Veda, Sama Veda, Jadžur Veda, Atharva Veda) ir jų pridėtiniams tekstams.
ISKCON įkūrėjas A. C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada šventraštyje Caitanya Caritāmṛta teigia kad dvasiniai mokytojai ir šventraščiai yra neklystantys, kad juose nėra ir negali būti absoliučiai jokių klaidų.[17][18]
ISKCON teigia kad sielos neįmanoma suskaidyti į dalis, siela yra netrapi, kad visos gyvos būtybės, tarp jų ir gyvūnai ir augalai, turi sielą.[19][20]
ISKCON organizacijos išleistame Śrīmad-Bhāgavatam šventraštyje ant viršelio yra nupiešta visatos struktūra pagal ISKCON teologines dogmas. Ant viršelio nupieštos visatos struktūros išaiškinimas yra pateiktas šventraščio viduje, kuriame teigiama kad Saulė yra visatos centre, jos spinduliai šildo ir apšviečia visą visatą, yra milijonai ir milijardai visatų, ir kiekvienoje jų spindi saulė, o visatos atsiranda iš Maha-Višnu (Didžiojo Višnu) kvėpavimo.
 |
1. Pirminė dvasinė planeta Goloka Vrndavana, pirmapradžio Dievo Asmens, Viešpaties Krsnos buveinė; panaši į milžinišką lotoso žiedą. 2. Dvasinis švytėjimas brahmajyoti, kurį skleidžia pirminė planeta Goloka. Susilieti su brahmajyoti - svarbiausias impersonalistų tikslas. PRABHUPADA, A. C. Bhaktivedanta Svami [21] |
 |
A. C. Bhaktivedanta Svamis atmetė tiek patį hinduizmo terminą, kaip svetimšalių primestą sąvoką, nei karto nepaminėtą nei viename Indijos Vedų šventraštyje, tiek tai, kad jis skleidžia hinduizmo religiją. Jis teigė, kad skleidžia Vedų religiją, kurios originalus pavadinimas – sanatana dharma, pvz., 1976 m. birželio 28 d. „Bhavan’s Journal“ žurnalui duotame interviu: „Indija, jie atsisakė tikros religijos sistemos – sanatana dharmos. Fiktyviai jie ėmė laikytis kratinio, kuris vadinamas hinduizmu.“
Kartais pats šių dienų ISKCON, apibūdindamas savo padėtį pasaulio religijų kontekste, vadina save vienos iš hinduizmo tradicijų tęsėju. Čia naudojama platesnė termino hinduizmas reikšmė, bandant visas Vedomis besiremiančias Indijos religines tradicijas apibendrinti vienu terminu, kuri vyrauja ir akademiniuose sluoksniuose.
A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada pradėjo pamokslavimo misiją angliškai kalbančiose Vakarų šalyse šios tradicijos vieno reikšmingiausių XX a. dvasinio mokytojo Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros nurodymu, todėl Indijos gaudija vaišnavai iš kitų bendrijų ir institucijų, pvz. Gaudija Mathų, kuriuos įsteigė Bhaktisiddhanta Sarasvatis ir jo mokiniai, pripažįsta vakariečius krišnaitus kaip tradicijos pasekėjus, ir laiko A. C. Bhaktivedantą Svamį labai reikšmingu šios tradicijos šventuoju.[22][23][24]
Iš savo pusės, ISKCON lyderiai po A. C. Bhaktivedantos Svami išėjimo iš šio pasaulio, sprendė klausimą, kokiu būdu bendrauti su kitais gaudija vaišnavų guru ir bendrijomis. Ilgainiui nusistovėjo nuostata, kad esant kokių nors neaiškumų ar skirtumų mokymo ar praktikos klausimais, ISKCON judėjime jie sprendžiami savarankiškai, ieškant atsakymų tik A. C. Bhaktivedantos Svamio knygose, o ISKCON nariams nėra leidžiama priimti kitų (ne ISKCON) gaudija vaišnavų guru.
Pats ISKCON yra pilnai įleidęs šaknis Indijos visuomenėje, ir yra gana populiarus, žinomas, turi daug pasekėjų; indai gausiai lanko dideles ir daugelyje Indijos miestų esančias ISKCON šventyklas ir dalyvauja ISKCON veikloje. Taigi, ISKCON pats yra viena iš svarbiausių ir didžiausių Indijos gaudija vaišnavų bendrijų, institucijų.
A. C. Bhaktivedanta Svamis, o vėliau jo mokiniai akcentuodavo, kad iškreipta hinduistinė kastų sistema neatitinka jų šventraščių nuorodų, ir kad ISKCON tokia sistema nepriimama. Labiausiai pabrėžiamas skirtumas nuo vėlyvosios iškraipytos ir degradavusios hinduistinės kastų sistemos buvo tas, kad ISKCON remiasi Bhagavad Gitoje aprašytu skirstymu į socialines klases (varnas) pagal užsiėmimą ir savybes, o ne vien pagal giminystės liniją (sanskrito terminas gotra). Šis skirtumas yra viena iš esminių takoskyrų tarp dalies šiuolaikinio hinduizmo pasekėjų ir gaudija vaišnavų (krišnaitų), nors Indijoje nuostata, kad hinduizmą gali priimti ne indai darosi įprasta, tam įtakos padarė ir ISKCON pripažinimas bei populiarumas Indijos visuomenėje. Pagal kai kuriuos hinduistus (ypač smarta brahmanus), hinduistiniuose ritualuose gali dalyvauti tik hinduistu gimęs asmuo, t. y., asmuo, pagal giminystės liniją priklausantis vienai iš hinduizmo kastų. Todėl, pvz., gali būti retų atvejų, kai ne indai gali būti neįleidžiami į kai kurias hinduistų šventyklas. Praktiškai, vienintelė žinoma tokia šventykla yra Džaganathos šventykla Puryje, Orisos valstijoje, kuri tokio principo laikosi nuo labai senų laikų. Į ją dar 16 amžiuje negalėdavo įžengti žymus Gaudija vaišnavų šventasis Haridasa Thakura, kadangi buvo gimęs kaip Indijos musulmonas (smartiško hinduizmo požiūriu tai reiškia prarastą kastą). Tuo tarpu, ko gero svarbiausias vaišnavų ir hinduizmo šventraštis Bhagavata Purana sankcionuoja, kad asmuo, užsiimantis bhakti jogos praktika, ir tinkamai iniciuotas dvasinio mokytojo, priklausančio guru paramparai, gali praktikuoti bhakti jogą ir tuo pačiu – Vedų ritualus – nepriklausomai nuo to, kur yra gimęs. Negimę indais žmonės priimami praktikuoti gaudija vaišnavų religiją ne tik ISKCON judėjime, bet ir kitose gaudija vaišnavų bendrijose pačioje Indijoje.
Po Bhaktivedantos Svamio išėjimo iš šio pasaulio, per laikotarpį nuo 1977 m., kilo ne vienas kontroversinis klausimas, dėl kurio pasekėjų nuomonės išsiskyrė, bet nesant vienijančio dvasinio autoriteto, visiškai patenkinančio visas puses sprendimo nebuvo rasta.
Kontroversijos dėl mokinių sekos (guru paramparos) principų buvo kelios. ISKCON turėjo rimtų vidinių problemų dėl sanjasių, atliekančių guru vaidmenį, „kritimo“ (įžadų sulaužymo), nes tokie faktai sukeldavo neramumą tiek „kritusio“ guru mokinių tarpe, tiek visoje organizacijoje. Kaip reakcija į tai, susikūrė „ISKCON atgimimo judėjimas“ (ISKCON Revival Movement), kuris laikėsi koncepcijos, kartais vadinamos „ritvikų teorija“, kad visiems ISKCON nariams vienintelis iniciuojantis guru yra ir gali būti tik A. C. Bhaktivedanta Svamis, o iniciuoja jis per savo atstovus – ritvikus, ir tokia sistema turi tęstis, kitaip sakant, kad nereikalingas fiziškai šiame pasaulyje esantis iniciuojantis guru.[25] . Oponentai, remdamiesi raštų autoritetu, nurodydavo, kad fiziškai esantis iniciuojantis guru yra būtinas. „ISKCON atgimimo judėjimas“ nesulaukė didelio populiarumo ir palaikymo.
Kitas nesutarimas iškilo dėl to, ar galima turėti patariantį guru (šikša guru) už ISKCON ribų. GBC laikėsi pozicijos, kad to negalima daryti, remdamiesi tuo, kad A. C. Bhaktivedanta Svamis kelis kartus buvo nurodęs savo ISKCON mokiniams nebendrauti su kitais gaudija vaišnavais. Laikotarpiu nuo 1977 m., ISKCON nariai, priėmę ne ISKCON guru buvo šalinami iš lokalių bendruomenių ir ISKCON, tokia nuostata galioja ir dabar.[26]. Tokio požiūrio oponentai, kurių dauguma buvo palikę ISKCON nariai, arba kitų pasaulio gaudija vaišnavų judėjimų pasekėjai, teigė, kad A. C. Bhaktivedanta Svamis pats kai kuriais atvejais rekomenduodavo savo mokiniams priimti instrukcijas iš kelių konkrečių gaudija vaišnavų guru, kad nurodymas nebendrauti su kitais gaudija vaišnavais buvo kilęs dėl laikinų aplinkybių ir kitais atvejais Bhaktivedanta Svamis išreiškė norą veikti su kitais sarasvata gaudija vaišnavais (Bhaktisidhantos Sarasvati mokiniais) kooperatyviai[27], ir kad guru pasirinkimas neturėtų būti ribojamas administraciniais metodais. Šiuo metu nemaža dalis A. C. Bhaktivedantos Svamio mokinių priima kitų gaudija vaišnavų guru pagalbą.
Taip pat kilo klausimas, kieno autoritetas yra svarbesnis – GBC ar iniciuojančių guru. Šis klausimas ir toliau diskutuojamas viduje [28]. Buvo diskutuojama ir dėl to, ar moterys gali būti iniciuojančiais guru.[29] Tai dalis platesnės diskusijos, dėl moters vaidmens supratimo, nes judėjime laikoma, kad vyro ir moters padėtis yra skirtinga.[30]
„Sielos kritimo“ diskusija kilo tiek ISKCON viduje, tiek tarp ISKCON ir kitų pasaulio gaudija vaišnavų tradicijos pasekėjų, jos esmė – klausimas ar siela gali kristi iš dvasinio dangaus (Vaikunthos) į materialų pasaulį ar ne. Vieni laikėsi nuomonės, kad siela krito iš dvasinio dangaus[31], tokią poziciją užėmė ir GBC. Kiti, teikdami A. C. Bhaktivedantos Svamio knygų citatas, laikėsi priešingos nuomonės – kad siela niekada nekrenta.[32]
1998 m. ISKCON savo oficialiame žurnale „ISKCON Communications Journal“ išspausdino sociologijos profesoriaus E. Burke Rochford, Jr. atlikto tyrimo ataskaitą apie vaikų skriaudimą ISKCON vaikų mokyklose gurukulose (judėjimo mokyklose mokėsi dalis narių vaikų, tuo metu šias mokyklas buvo baigę maždaug 1500 vaikų) 1972–1985 m. laikotarpiu, kurioje buvo minimi mušimo ir seksualinio išnaudojimo atvejai.
Kai kurios tokios istorijos buvo išspausdintos knygose, kaip kad pavyzdžiui Daniel Lutz autobiografinėje knygoje “Mano Karma Mano Kaltė” (“My Karma My Fault”), kurioje autorius autorius kritikuoja vaikų mokymą gurukulose.[33]
Judėjimo nariai buvo nepatenkinti atsakingais už gurukulų priežiūrą asmenimis ir visa GBC, kuri nesureagavo laiku ir nesiėmė griežtų priemonių. Pagrindinį vaidmenį iškeliant šią problemą į pirmą planą užėmė jaunoji ISKCON karta, kuri augo gurukulose.
2000 metų pavasarį keturiasdešimties keturių buvusių gurukulų auklėtinių grupė pateikė Teksase 400 mln. dolerių ieškinį ISKCON organizacijai dėl moralinės ir materialinės žalos, patirtos vaikystėje. [34] [35]
2005 m. JAV teisme buvo patvirtintas kompensacijų planas, kuriame ISKCON sudarė galimybę visiems nukentėjusiems kreiptis dėl kompensacijų [36], kompensacijų apimtis – 9,5 mln. $ suma kompensacijos pareikalavusiems 542 asmenims, kompensacijos suma vienam asmeniui siekė nuo 2500 $ iki 50000 $. ISKCON šiai problemai nagrinėti, spręsti pagalbos nukentėjusiems klausimus ir užtikrinti, kad ateityje tai nepasikartotų, įkūrė specialią instituciją judėjimo viduje, pavadintą ISKCON Central Office of Child Protection. Po kompensacijų plano įgyvendinimo, prasidėjo jaunosios ISKCON kartos ir vyresniosios kartos, atsakingos už gurukulų problemas, susitaikymo procesas, nors visiško tarpusavio supratimo dar nebuvo pasiekta, vyko aktyvios diskusijos[37].
ISKCON turėjo daug didelių vidinių problemų pradedant nuo 1970-tųjų metų, ypatingai dešimtmetyje po Prabhupados mirties.[38]
1976 metais vyko teismas dėl kaltinimų „smegenų plovimu“ kuriame nepilnametė Robin George ir jos tėvai bylinėjosi iki pat Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo. 1983 metais Kalifornijoje teismas priteisė 32 milijonus $ atlyginti žalą dėl neteisėto įkalinimo ir kitų neteisėtų veiksmų. Vėliau, 1993 metais, suma buvo sumažinta iki 485 tūkstančių $.[39]
Taip pat prieš ISKCON bylinėjosi kai kurie anti-kultiniai judėjimai.[40][41][42]
1980 metais pradėjo plisti pasakojimai apie vaikų išnaudojimą ISKCON organizacijos mokyklose (gurukulose) esančiose Indijoje ir Amerikoje, įvykių datos buvo pradedant nuo 1970-tujų metų vidurio ir vėliau.[43]
Kai kurios tokios istorijos buvo surinktos ir išspausdintos knygose, kaip kad pavyzdžiui John Hubner ir Lindsay Gruson 1988 metų knygoje “Beždžionė ant pagalio” (“Monkey on a Stick”), Daniel Lutz knygoje “Mano Karma Mano Kaltė” (“My Karma My Fault”), Aleksandro Dvorkino knygoje “Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga” (“Сектоведение. Тоталитарные секты.”), ir t. t.
1998 metais ISKCON išleido oficialią publikaciją, kurioje aprašė fizinį, emocinį ir seksualinį vaikų išnaudojamą organizacijos mokyklose (gurukulose) esančiose Indijoje ir JAV 1970-aisiais ir 1980-aisiais metais.[44]
Vėliau ISKCON organizaciją padavė į teismą 95 žmonės kurie lankė gurukulas. Norėdami išvengti finansinių išlaidų kurios kiltų dėl bylinėjimosi, ISKCON centrai, kurie buvo įtraukti į kaltinimus, paskelbė Chapter 11 bankrotą. Tokiu būdu jiems pavyko susitarti dėl 9,5 milijono $ sumos, kuri buvo skirta išmokėt kompensacijas ne tik buvusiems gurukulų mokiniams, kurie padavė į teismą, bet taip pat ir kitiems gurukulų mokiniams, kurie buvo išnaudojami, tačiau nebuvo padavę į teismą.[45]
Tam kad apsisaugoti nuo tolimesnių išnaudojimo atvejų, ISKCON įkūrė vaikų apsaugos įstaigas turinčias komandas visame pasaulyje, kurios skirtos atsekti tikrus ar potencialius išnaudotojus, šviesti vaikus bei suaugusius apie vaikų išnaudojimą ir paskatinti vienas kito stebėjimą.[46]
Nuo 2006 metų liepos mėnesio tarp ISKCON narių cirkuliuoja peticija kviečianti laikytis „nulinės tolerancijos“ buvusių išnaudotojų atžvilgiu. ISKCON organizacija įkūrė ombudsmeno organizaciją kaip atsaką į reikalavimą kad ISKCON organizacija būtų skaidri ir kad ISKCON nariai neštų atsakomybę.[47]
Taip pat ISKCON judėjimas buvo kaltinamas dėl žmogžudysčių ir apgavysčių, kaip kad pavyzdžiui guru Kirtanananda Swami buvo nuteistas kalėti 30-čiai metų.[48]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
