Gvianos plokščiakalnis

Gvianos plokščiakalnis (isp. Macizo Guayanés, las Guayanas) – plokščiakalnis Pietų Amerikos šiaurės rytuose, tarp Orinoko žemumos šiaurės vakaruose, Amazonės žemumos pietuose ir Atlanto vandenyno šiaurės rytuose. Išsidriekęs Venesuelos, Brazilijos, Gajanos, Surinamo ir Prancūzijos Gvianos teritorijomis.^[1] Aukščiausia vieta  2993,78 m^[2] aukščio Neblinos kalnas.

Gvianos skydo fizinis-politinis žemėlapis

Velnio kanjonas ir Anchelio krioklys Kanaimos nacionaliniame parke (Venesuela)

Gvianos plokščiakalnis yra susidaręs and kristalinio Gvianos skydo,^[1] su kuriuo užima apie 2,7 mln. km² teritoriją.^[3] Tai 1,7 mlrd. metų senumo,^[3] prieš kambro periodą susidaręs geologinis darinys. Plokščiakalnis susideda iš skalūnų, gneisų, granito, vietomis yra kvarcinio smėlio sluoksnių. Geležies, mangano rūdų, aukso, boksitų, deimantų telkiniai. Vyrauja denudavusios, pusiau banguotos lygumos (150–400 m aukščio), su pavieniais iškilusiais stalkalniais, vadinamais tepui. Svarbiausi: Autana, Roraima, Aujantepui ir kiti.^[4] Gvianos plokščiakalnio pietrytinė dalis žemesnė, joje vyrauja neaukšti (iki 1300 m) kalnagūbriai (Akarajaus kalnai, Tumukumakė).^[1]

Gamta

Klimatas ekvatorinis ir subekvatorinis; drėgnas ir karštas. Už stalkalnių susilaiko drėgnos oro masės, todėl Gvianos plokščiakalnyje iškrenta 1200–1700 mm kritulių per metus, o centre iki 3500 mm. Vakaruose ir rytuose drėgnieji tropiniai miškai, centre – amžinai žaliuojančių ir lapus metančių medžių miškai su savanų ruožais, stalkalniuose – akmeningos pusdykumės.

Taip pat skaitykite

• Tepui