Fra Filippo Lippi

Fra Filippo Lippi arba Lippo Lippi (tikr. Filippo di Tommaso Lippi, apie 1406–1469 m. spalio 8-10 d.) – italų XV a. ankstyvojo renesanso dailininkas iš Florencijos. Tarp svarbiausių jo darbų – romantiški madonų atvaizdai ir freskos Prato ir Spoleto katedrose.

Filipas di Tomasas Lipis gimė apie 1406 m. Florencijoje skurdžioje ir gausioje šeimoje. Tėvas Tommaso ir motina Antonia greitu laiku mirė palikdami Filipą našlaičiu. Būsimą dailininką prižiūrėjo teta Lapaccia, tačiau kuri greitu laiku terado Filipui ir jo broliui vienintelę išeitį − atiduoti juos vienuolyno globai. Apie 1414 m. Filipas jau buvo priskirtas karmelitų vienuolynui Santa Maria del Carmine, įžadus priėmė 1421 m. liepos 8 d. Giorgio Vasari liudijimu, Filipas buvo prastas vienuolis, jo nedomino mokslai, o labiau pramogos ir piešimas ant vienuolyno knygų. Esą vienuolyno vyresnysis galų gale nusprendė leisti Filipui realizuoti save tapyboje ir čia būsimasis dailininkas negalėjo surasti geresnio pavyzdžio kaip to paties vienuolyno bažnyčios Brankači koplyčioje buvę vieni reikšmingiausių italų renesanso dailės darbų − Mazačo freskos. Pirmieji Filipo darbai vienuolyne išlikę tik menkais fragmentais.

Apie 1424 m. Fra Filipas Lipis metė vienuolyną (fra − liet. „brolis“), tačiau nebuvo atleistas nuo įžadų. Filipo buvimas dokumentuotas tuo metu Pistojoje ir Sienoje. 1426 m. jis pabuvojo Prate, po ko grįžo į Florenciją. Apie 1431 m. datuojamas pirmas reikšmingas darbas − „Madonna Trivulzio“ savo buvusio vienuolyno Santa Maria del Carmine bažnyčioje. Apie 1434 m. Filipas Lipis dirbo Padujoje. Po to seka nežinomas laikotarpis, kurį Giorgio Vasari aprašo taip: esą su valtimi išplaukusį dailininką kartu su draugais užpuolė piratai ir visus pavertė vergais. Esą dailininkas sugebėjo pelnyti piratų vado malonę anglies gabaliuku nupiešęs šiojo atvaizdą. Po to esą Filipas nupiešė piratų vadui ir kitų, spalvotų darbų, bei buvo paleistas prie Neapolio po 18 mėn. vergijos. Sunku nustatyti, kiek tikroviška ši istorija ir, ar apskritai nėra tik Giorgio Vasari prasimanymas.

1437 m. datuotas Florencijos arkivyskupo užsakymas − paveikslas „Marija soste su kūdikiu“, kuris Filipo Lipio nupieštas Mazačo maniera. Maždaug tuo metu, tikriausiai Fra Filipas Lipis susipažino su Fra Andželiko darbais, kurio įtaka pradėjo jaustis Filipo darbuose. Tuo metu dailininkas pateko į įtakingų Florencijos bankininkų Medičių globą. Florencijoje dailininkas atliko grupę darbų religinėmis temomis bažnyčioms ir klierikų užsakymams. Šiuose darbuose persipina Mazačo ir Fra Andželiko įtakos, kaip „Marijos karūnavime“ ir „Gerojoje naujienoje“. Augantį dailininko autoritetą rodo 1452 m. užsakymas Prato miesto katedroje, kuris buvo iš pradžių siūlytas Fra Andželikui. Prato katedroje iki 1465 m. Fra Filipas Lipis sukūrė iš tiesų aukštos klasės subrendusio kūrėjo freskas Šv. Stepono ir Šv. Jono Evangelisto gyvenimų motyvais.

1456 m. Prate dailininkas susikompromitavo meilės nuotykiu su Lucrezia Buti, kuri, manoma, buvo kilmingos šeimos duktė, patikėta vienuolyno globai ir auklėjimui. Pasak Giorgio Vasari, dailininkas ją buvo jėga pagrobęs ir uždaręs savo namuose. Su Lucrezia Buti Filipas susilaukė dviejų vaikų: 1457 m. sūnaus Filipino (būsimo irgi garsaus renesanso dailės meistro) ir 1465 m. duktės Alesandros. Šiuo laikotarpiu Filipo talentas pasiekė viršūnę. Be Prato katedros freskų sukurti pačiais geriausiais laikomi jo paveikslai: „Madona su kūdikiu ir 2 angelai“, „Madona miške“ (Berlyno ir Uficių variantai), „Bartolinio tondo“. Nors dailininkas tuo metu nestokojo pajamų, tačiau dėl įvairių nuotykių ir išlaidavimo buvo beveik skurdžius.

1467 m. Fra Filipas Lipis gavo užsakymą freskoms Spoleto katedroje Mergelės Marijos gyvenimo tema. Tai buvo paskutinieji jo darbai. Tuo metu Filipo Lipio mokiniu Spolete jau buvo nė 10 metų nesulaukęs sūnus Filippino Lippi. Giorgio Vasari liudijimu, popiežius buvo suteikęs Filipui išrišimą nuo vienuolystės įžadų tam, kad jis galėtų vesti Lucrezia Buti, tačiau dokumento dailininkas nesulaukė. Fra Filipas Lipis mirė 1469 m. spalio 8 arba 10 d. Spolete. Spoleto katedros freskoje „Marijos mirtis“ dailininkas prieš pat savo mirtį pavaizdavo save, sūnų Filippo ir artimiausius pagalbininkus, bei mokinius Fra Diamante ir Pier Matteo d'Amelia. Dailininko kūno išvežimui į Florenciją pasipriešino Spoleto gyventojai. Fra Filipas Lipis palaidotas prie Spoleto katedros. Vėliau Medičiai finansavo monumento ant kapo pastatymą, kurį sukūrė jo sūnus Filippino Lippi.

Daugeliu atveju Fra Filipas Lipis suvienijo savo kūryboje Mazačo ir Fra Andželiko kūrybines įtakas, jo darbuose vyrauja paprastumas. Filipo Lipio madonos vaizduojamos kaip paprastos motinos su vaikais, panašiai ir freskų Prate bei Spolete veikėjai. Vaizdavime dominuoja romantiniai motyvai be didelių pretenzijų į paslėptas ar menamas veikėjų aistras ar išgyvenimus. Filipas Lipis tikriausiai pirmasis iš renesanso dailininkų panaudojo ovalo formos paveikslą (vad. tondo), kaip „Bartolinio tondo“. Taip pat, pirmasis suteikė ypatingą dėmesį veikėjų drapiruočių ir aksesuarų tiksliam ir puošniam vaizdavimui. Jo piešiniai pasižymi aiškia ir tikslia linija. Šiuos bruožus perėmė Sandras Botičelis, kuris buvo jo mokiniu ir dirbo su Fra Filipu Lipiu Prate.