Augalų epidermis, arba odelė, sudarytas iš vieno ląstelių sluoksnio, tik begonijoslapai kartais turi ir daugiasluoksnį epidermį. Funkcija – apsaugoti augalo vidines gležnas dalis nuo mechaninių pažeidimų, parazitų bei kenkėjų, nuo išdžiūvimo, taip pat neleidžia iš augalo išsiplauti organinėms medžiagoms. Epidermis yra be tarpusląsčių, išskyrus tam tikras dujų apykaitos angeles – žioteles. Epidermio ląstelių sienelės skiriasi storumu ir chemine sudėtimi. Išorinė sienelė daug storesnė, ji būdinga sausų vietų augalams – kserofitams. Joje be celiuliozės dar būna vandenį sunkiai praleidžiančios lipoidinės medžiagos, iš kurios sudaryta kutikula. Kutikulos paviršius lygus, blizgantis. Ypač storą kutikulą turi dykumų, smėlynų, kai kurių pelkinių (spanguolės) ir epifitinių (amalo) augalų epidermis.
Gyvūnų epidermis – keratinizuotas sluoksniuotas žvyninis epitelis, sudarytas iš keratinocitų. Jame nėra kraujagyslių ir jis drėkinamas difuziškai iš dermos. Didžiausia epidermio sudedamoji dalis yra keratinocitai, taip pat yra melanocitų, Langerhanso ląstelių, Merkelio ląstelių, T limfocitų. Keratinocitai yra gausiausias epiderminių ląstelių tipas. Jos sudaro 90% epidermio ląstelių.
