Eženas Jonesko (pranc. Eugène Ionesco, rumun. Eugen Ionescu, g. 1909 m. lapkričio 26 d. – 1994 m. kovo 28 d.) – Rumunijos ir Prancūzijos dramaturgas, daugiausia rašęs prancūzų kalba, vienas žymiausių XX a. prancūzų avangardinio teatro veikėjų. Jonesko paskatino revoliuciją dramos idėjose ir technikose. Kūrė tai, ką pats vadino antipjesėmis, komiškomis dramomis, tragiškais farsais. Jau pirmąja savo pjese „Plikagalvė dainininkė “ (pranc. La Cantatrice chauve) prisidėjo prie Absurdo teatro, dramaturgijos ir teatro krypties, vadovavosi prancūzų egzistencialisto Albero Kamiu idėjomis, tyrinėjo absurdizmo ir siurrealizmo sąvokas.[1][2] Be pjesių rumunų kalba rašė modernistinius eilėraščius, esė.[3]
| Eženas Jonesko | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1909 m. lapkričio 26 d. Slatina, Rumunija |
| Mirė | 1994 m. kovo 28 d. (84 metai) Paryžius, Prancūzija |
| Tautybė | rumunas, prancūzas |
| Sutuoktinis (-ė) | Rodica Burileanu |
| Vaikai | duktė |
| Veikla | režisierius |
| Sritis | teatras |
| Žinomas (-a) už | avangardas, absurdo teatras |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Austrijos valstybinė Europos literatūros premija, | |
1970 m. tapo Prancūzų akademijos nariu ir 1970 m. buvo apdovanotas Austrijos valstybine Europos literatūros premija, 1973 m. – Jeruzalės premija. 2009 m., po dramaturgo mirties, Jonesko suteikta narystė Rumunijos akademijoje.[4] 1964 m. nominuotas Nobelio literatūros premijai.[5]
Gimė Slatinoje, Rumunijoje. Tėvas – stačiatikis rumunas. Motina buvo prancūzų ir rumunų kilmės, anot vienų šaltinių iš stačiatikybės atsivertusi į protestantizmą, anot kitų – žydė.[6][7][8] Eženas buvo pakrikštytas stačiatikių cerkvėje. Nemažai šaltinių jo gimimo metus nurodo 1912 m. Taip yra dėl to, kad Eženas norėjo, kad jo gimimo metai sutaptų su jo dievaičio rumunų dramaturgo Karadžalės mirties metais.[9] Vaikystėje daug laiko praleido Prancūzijoje, tačiau 1925 m., tėvams išsiskyrus, grįžo į Rumuniją. 1925–1928 m. studijavo Bukarešto universitete, kur baigė prancūzų filologijos studijas. Studijų metais susipažino su Emiliu Čoranu (tapo filosofu) ir Mirčia Eliade (tapo religijotyrininku ir filosofu), visi trys tapo draugais visam gyvenimui.[10]
1936 m. vedė, susilaukė dukters Mari Frans. 1938 m. persikėlė į Paryžių, kur ketino užbaigti daktaro disertaciją. Prasidėjus karui 1939 m. persikėlė į Rumuniją, tačiau neilgai trukus persigalvojo ir 1942 m. išvyko į Prancūziją, nacių okupacijos metais gyveno Marselyje, vėliau persikėlė į Paryžių.
Kūryba
Pjesės
Žemiau pateiktos žymiausios Jonesko pjesės.[3]
- Plikagalvė dainininkė (La Cantatrice chauve, pastatyta 1950 m., išleista 1953 m., lietuvių kalba pastatyta 1995 m. ir 2000 m.),
- Pamoka (La Leçon, pastatyta 1951, išleista 1954, lietuvių kalba 1970 m., pagal šią pjesę 1993 m. pastatyta Vidmanto Bartulio kamerinė opera),
- Kėdės (Les Chaises, pastatyta 1952 m., išleista 1954 m., lietuvių kalba 2022 m.),
- Pareigos aukos (Victimes du devoir, pastatyta 1953 m., išleista 1954 m.),
- Amedėjas, arba Kaip jo atsikratyti (Amédée ou Comment s’en débarasser, pastatyta ir išleista 1954 m.),
- Žakas, arba Paklusnumas (Jacques ou la Soumission, pastatyta 1955 m.),
- Naujasis nuomininkas (Le Nouveau locataire, pastatyta 1957 m.)
- Ateitis priklauso kiaušiniams (L’Avenir est dans les œufs, pastatyta 1957 m., išleista 1958 m.),
- Žudikas iš pašaukimo (Le Tueur sans gages, pastatyta ir išleista 1958 m.),
- Raganosis (Le Rhinocéros, 1959 m., pastatyta 1960 m.),
- Karalius miršta (Le Roi se meurt, pastatyta 1962 m., išleista 1963 m., lietuvių kalba 1993 m.),
- Dangaus pėsčiasis (Le Piéton de l’air, pastatyta ir išleista 1963 m., lietuvių kalba 2001 m. pastatyta pavadinimu „Vaikščiojantis erdvėmis“),
- Troškulys ir alkis (La Soif et la Faim, pastatyta ir išleista 1966 m.),
- Žaidimai žudynėmis (Jeux de massacre, pastatyta ir išleista 1970 m.),
- Makbetas (Macbett, pastatyta 1972 m.),
- Žmogus su lagaminais (L’Homme aux valises, 1975 m.),
- Kelionės pas mirusiuosius (Voyages chez les morts, 1980 m.)
Romanai ir esė
- Vienišius (Le Solitaire, romanas, 1973 m., lietuvių kalba 1998 m.)[3],
- Pulkininko nuotrauka (La Photo du colonel, novelių rinkinys, 1962 m.)
- Pasakos jaunesniems nei trejų metų vaikams (Contes pour enfants de moins de trois ans, novelių rinkinys, 1976 m.),
- Dienoraštis (Journal en miettes 2 t., 1967–1968 m.),
- Žmogus, apie kurį kalbama (Un homme en question, esė rinkinys, 1979 m.)
Kita kūrybinė veikla
Filmo „Septynios didžiosios nuodėmės“ scenarijaus autorius (1962 m., režisierius Max Douy, Jean‑Luc Godard).[3]
Galerija
Rumuniškas pašto ženklas, ant kurio pavaizduotas Jonesko
Kapas Monparnaso kapinėse. Įrašas ant antkapio prancūzų kalba: „Melstis Nežinau į Ką. Tikiuosi: į Jėzų Kristų“
Šaltiniai
Nuorodos
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
