Didžioji schizma

Didžioji schizma arba Rytų–Vakarų schizma – 1054 m. įvykęs ir tebesitęsiantis Romos Katalikų ir Rytų Stačiatikių bažnyčių bendrystės lūžis. Daugybė bažnytinių skirtumų ir teologinių ginčų tarp graikiškų Rytų ir lotyniškų Vakarų atsirado dar prieš formalų skilimą.^[1][2][3] Ryškiausios iš jų buvo Šventosios Dvasios kilmė (Filioque), tai, ar Eucharistijoje turėtų būti naudojama rauginta ar nerauginta duona,^[4][5] popiežiaus pretenzija į visuotinę jurisdikciją ir Konstantinopolio sosto vieta santykiuose su pentarchija.^[6]

Ikona, kurios centre pavaizduotas imperatorius Konstantinas Pirmojo Nikėjos susirinkimo metu kartu su vyskupais laikantis Nikėjos tikėjimo išpažinimo tekstą.

Eiga

Skilimas prasidėjo pietinėje Italijoje, kur graikų bažnyčioms buvo įsakyta laikytis lotyniškos praktikos, kitaip grasinant uždarymu.^[7][8][9] Keršydamas už tokį žingsnį Konstantinopolio patriarchas Mykolas I Cerularijus įsakė uždaryti visas lotyniškas bažnyčias Konstantinopolyje. 1054 m. Leono IX atsiųstas popiežiaus legatas išvyko į Konstantinopolį, kad, be kita ko, paneigtų Cerularijui „ekumeninio patriarcho“ titulą ir reikalautų, kad šis pripažintų popiežiaus pretenzijas būti visų bažnyčių galva.^[1] Pagrindiniai popiežiaus misijos tikslai buvo kreiptis pagalbos į Bizantijos imperatorių Konstantiną IX Monomachą, atsižvelgiant į normanų įvykdytą Pietų Italijos užkariavimą, ir reaguoti į Cerularijaus paramą turinčio Leono Ohridiečio išpuolius prieš neraugintos duonos naudojimą ir kitus Vakarų papročius.^[10] Istoriko Akselio Bajerio teigimu, delegacija buvo išsiųsta atsakant į du laiškus, iš kurių vienas buvo imperatoriaus, kuriame siekiama padėti organizuoti bendrą Rytų ir Vakarų imperijų karinę kampaniją prieš normanus, o kitas – Cerularijaus.^[3] Kai delegacijos vadovas kardinolas Humbertas (OSB) sužinojo, kad Cerularijus atsisakė priimti reikalavimą, Humbertas jį ekskomunikavo, o į tai atsakydamas Cerularius ekskomunikavo Humbertą ir kitus legatus.^[1] Be Konstantinopolio patriarcho pasmerkimo popiežiaus legatas taip pat pasmerkė stačiatikių Šventosios Dvasios doktriną, dvasininkų santuoką ir raugintos duonos naudojimą Eucharistijai.^[11] Stačiatikių teologo Timotiejaus Vero teigimu, „net ir po 1054 m. draugiški santykiai tarp Rytų ir Vakarų tęsėsi. Abi krikščionybės dalys dar nesuvokė didelės tarpusavio atskirties… Apie įvykusį ginčą paprasti krikščionys Rytuose ir Vakaruose iš esmės nežinojo.“^[12]

Vakarų legatų akto pagrįstumas abejotinas, nes popiežius Leonas VI mirė, o Cerularijaus ekskomunika buvo taikoma tik legatams asmeniškai.^[1] Vis dėlto Bažnyčia skilo doktrininėmis, teologinėmis, kalbinėmis, politinėmis ir geografinėmis linijomis, o pats skilimas niekada nebuvo vėl sulipdytas: abi pusės kartais kaltina viena kitą erezija ir schizmos iniciavimu. Susitaikymą apsunkino lotynų vadovaujami kryžiaus žygiai, lotynų žudynės 1182 m., Vakarų kerštas nusiaubiant Tesalonikus 1185 m., užimant ir apiplėšiant Konstantinopolį ketvirtojo kryžiaus žygio metu 1204 m. ir lotynų patriarchų įvedimas.^[1] Laikui bėgant, konkuruojančių graikų ir lotynų hierarchijų atsiradimas kryžiuočių valstybėse, ypač su dviem pretendentais į Antiochijos, Konstantinopolio ir Jeruzalės patriarchų sostus, aiškiai parodė, kad egzistuoja schizma.^[13] Keletas bandymų susitaikyti nedavė vaisių.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dalis stačiatikių pripažino popiežiaus viršenybę, paskelbus Bresto bažnytinę uniją, ir tai davė pradžią unitams. Tačiau unitai itin nusilpo dėl carinės Rusijos persekiojimų po 1795 m., ypač XIX a. antrojoje pusėje, o po Lvovo soboro 1946 m. – unija oficialiai panaikinta, nors šio žingsnio nepripažino Katalikų Bažnyčia. Atkurti unitų bažnyčią buvusioje LDK teritorijoje imtasi 1989 m. Unitai egzistuoja ir kituose regionuose – yra bažnyčių, kuriose atliekamos Aleksandrijos apeigos, Antiochijos apeigos, armėnų apeigos ir chaldėjų apeigos, pripažįstant Katalikų Bažnyčios jurisdikciją.^[14]

1965 m. popiežius Paulius VI ir ekumeninis patriarchas Atenagoras I anuliavo 1054 m. anatemas,^[1] nors tai buvo tik sąjungos nereiškiantis geros valios gestas, atšaukiant priemones, kurių buvo imtasi tik prieš kelis asmenis. Visiškos bendrystės tarp Bažnyčių nebuvimas yra aiškiai minimas, kai Kanonų teisės kodeksas suteikia leidimą katalikų tarnams teikti atgailos sakramentus, Eucharistiją ir ligonių patepimą Rytų bažnyčių, tokių kaip stačiatikių bažnyčia (Rytų Stačiatikių bažnyčios ir Rytų Bažnyčia), nariams, taip pat ir Vakarų bažnyčių (pvz., Senosios Katalikų Bažnyčios) nariams paprašius. Suvienyti abi bažnyčias buvo mėginama Liono II susirinkime (1274 m.), Bazelio susirinkime (1431–1449 m.) ir Vatikano II susirinkime (1962–1965 m.).^[11] Taip pat kiekvienais metais kiekvienos pusės delegacija prisijungia prie savo globėjos šventės – šventųjų Petro ir Pauliaus (birželio 29 d.) iškilmių Romoje ir Šventojo Andriejaus (lapkričio 30 d.) iškilmių Konstantinopolyje. Taip pat abiejų pusių vadovai yra kelis kartus lankęsi vienas pas kitą. Ekumeninių patriarchų pastangos susitaikyti su Katalikų Bažnyčia dažnai sulaukdavo aštrios kai kurių stačiatikių kritikos.^[15]

Šaltiniai

1. Cross & Livingstone 2005.
2. D'Agostino 2008.
3. Bayer 2004.
4. Hergenröther 1869, pp. 62–71.
5. Beck 1982, pp. 245–247.
6. Lembke 2010.
7. Dragani 2005.
8. Bihlmeyer & Tüchle 1967.
9. Bury 1923.
10. Siecienski 2010.
11. Bimbiris, Algirdas, Kajackas, Algimantas Vincas. Bažnyčios skilimas (VLE)
12. Ware 1963.
13. Nichols 2010.
14. Unitai (VLE)
15. Anon. 2001.

Literatūra

• Anon. (2001). „Chronicle of the Eastern Churches“. Eastern Churches Journal. Society of Saint John Chrysostom. 8 (1–2): 147–.
• Bayer, Axel (2004). Spaltung der Christenheit: das sogenannte Morgenländische Schisma von 1054 [Christianity split : the so-called Oriental Schism of 1054] (vokiečių). Böhlau. ISBN 978-3-412-14204-9.
• Beck, Hans-Georg (1982), Byzantinisches Lesebuch, München
• Bihlmeyer, Karl; Tüchle, Hermann (1967). Church History: The Middle Ages. Mičiganas: Newman Press.
• Bury, John Bagnell (1923). The Cambridge Medieval History. IV. Cambridge: University Press.
• Cross, Frank Leslie; Livingstone, Elizabeth A. (2005). „Great Schism“. The Oxford Dictionary of the Christian Church. Oxford: University Press. ISBN 978-0-19-280290-3.
• D'Agostino, Michele Giuseppe (2008). „it“. Il primato della sede di Roma in Leone IX (1049-1054): studio dei testi latini nella controversia greco-romana nel periodo pregregoriano [The primacy of the Roman see in Leo IX (1049–54). Study of the Latin texts in the Greek-Roman controversy in the pre-Gregorian period]. San Paolo. ISBN 978-88-215-6062-0. OCLC 470997792.
• Dragani, Anthony (2005). Adrian Fortescue and the Eastern Christian Churches. Gorgias. ISBN 978-1-59333-345-4.
• Hergenröther, J (1869). Monumenta Graeca ad Photium eiusque historiam pertinentiam (lotynų). Regensburg.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
• Lembke, Martin (2010 m. pavasaris), Meetings with the World's Religions, Lund University: Centre for Theology and Religious Studies
• Nichols, Aidan (2010). Rome and the Eastern Churches: a study in schism. Ignatius Press. ISBN 978-1-58617282-4.
• Siecienski, Anthony Edward (2010). The Filioque: History of a Doctrinal Controversy. Oxford University Press. ISBN 978-0195372045.
• Ware, Timothy (1963). The Orthodox Church. Penguin. ISBN 978-0140205923.