Didžioji Orda

Didžioji Orda (Sarajaus chanatas, Volgos Orda) – viduramžių šaltiniuose ir dabartinėje istoriografijoje naudojamas terminas, kuriuo apibūdinamas totorių chanatas, atsiradęs nuo Aukso ordos XV a. atsiskyrus Kazanės (1438 m.), Krymo (1441 m.), Nogajų (1440 m.) ir kitiems chanams. Didžiosios Ordos amžininkai jos neskyrė nuo Aukso ordos, o jos chanai laikė save aukščiausiaisiais valdovais visose totorių valstybėse, kurios susikūrė Džučio uluso teritorijoje. Į Didžiąją Ordą įėjo teritorijos tarp Dono ir Volgos, žemutinis Pavolgis bei šiaurės Kaukazo stepės. Sostine buvo Sarajus. Pirmuoju Didžiosios Ordos chanu galima laikyti Seid Achemedą I, Tochtamyšo vaikaitį.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Didžioji Orda
← 1466 – 1502 →   →
Location of Apytikslė Didžiosios Ordos teritorija pažymėta raudonai
Sostinė	Sarajus
Valdymo forma	Monarchija
Istorija
- Aukso Ordos subyrėjimas	1466 m., 1466
- Krymo chanatas sutriuškina Didžiosios Ordos chano armiją	1502 m.

Didžiosios Ordos gyventojų pagrindą sudarė klajokliai tiurkai – nogajai. Jie vertėsi klajokline gyvulininkyste, iš dalies žemdirbyste. Valstybinė santvarka buvo pusiau karinė – karinės ir administracinės pareigos paprastai nebuvo atskiriamos. Didžioji Orda galėjo surinkti gausią raitąją ir pėsčiąją kariuomenę (iki 100 tūkst.), karinė organizacija ir taktika buvo tokios pat kaip ir mongolų-totorių.

Istorija

XV a. viduryje Didžioji Orda turėjo didelę reikšmę politiniame Rytų Europos gyvenime, tačiau ją, kaip ir Aukso Ordą, draskė vidiniai nesutarimai. 1455–1456 m. Didžiąją Ordą nugalėjo Krymo chanas Chadži I Girėjus. 1459 m. nuo Didžiosios Ordos atsiskyrė Astrachanė, kurioje chanas Machmudas (valdė 1459–1465 m.), pabėgęs nuo prieš jį sukilusio brolio, sukūrė nepriklausomą Astrachanės chanatą.

Orda subyrėjo 1502 m. Krymo chanatui užpuolus Aukso Ordą ir prisijungus dalį teritorijos. Rytinės Didžiosios Ordos teritorijos atiteko Nogajų Ordai.

Literatūra

• Греков И. Б. Восточная Европа и упадок Золотой Орды (на рубеже 14-15 вв.). – М., 1975.
• Сафаргалиев М. Г. Распад Золотой Орды. – Саранск, 1960.