Deltuva (baltų žemė)

Deltuva (galimi rekonstrukciniai variantai *Dėviltava, *Dveltuva, *Dieveltuva, *Dėviltuva ir kt.; rusėnų k. Diavo(l)tva, Diaveltva^[1]), Volynės metraštyje (ties 1219 ir 1265 m.) ir Lietuvos metraščių legendinėje dalyje minima^[2] baltų genties (*deltuvos^[3]?) ar vienos iš lietuvių kilčių žemė. Susiformavo X–XI(?) a., nuo XII a. pab. (?) ar XIII a. pr. iki 1265(?) m. buvo viena iš kelių pagrindinių LDK sudėtinių dalių (galimas daiktas, tada turėjo kunigaikštystės statusą); sunyko ar buvo panaikinta greičiausiai XIII a. 7-ajame dešimtmetyje, t. y. po numanomo Deltuvos žemės prijungimo prie Lietuvos žemės, įvykdyto, matyt, netrukus po 1265 m. įvykusio Vaišelgos ir Švarno vadovaujamos jungtinės LDK ir Volynės kariuomenės žygio prieš Deltuvoje ir Nalšioje įsitvirtinusius Treniotos šalininkus.

Kitos reikšmės – Deltuva (reikšmės).

Baltų žemė: Dėviltava
Šalis	Lietuva (Ukmergės, Anykščių, Širvintų rajonai)
Tautos	aukštaičiai

Ankstyviausią Deltuvos (nepainioti su to paties vardo gyvenviete) paminėjimą turime iš 1219 m. Volynės metraštyje ties šia data aprašytas penkias etnopolitines sritis (Lietuvą, Žemaičius, (lietuviškąją) Rusią ir kt.) vienijančios LDK ar (pasak šiuo metu vyraujančios istoriografinės koncepcijos) penkių lietuvių šeimų ir Haličo-Volynės didžiosios kunigaikštystės taikos sutarties sudarymas; sprendžiant iš metraštyje ties minėta data ne itin aiškiame kontekste pateiktų lietuvių kunigaikščių sąrašų, tarp 1219 m. taikos derybų iniciatorių Deltuvai atstovavo (ar bent jau Deltuvą apie tą laiką (?) valdė) kunigaikščiai Juodkys (Jotkus), Pukeikis (Būgeikis?), Bikšys (Bikšis) ir Ligeikis (Lygeikis, Lingeikis?)^[4] (arba − jei Volynės metraščio asmenvardžius Пукеик (Пукыик) ir Ликеик (Ликиик) interpretuotume kaip klaidingai perrašytus metraščio protografo *Пукеив ir *Ликеив^[5] − Būgos (?) sūnus Juodkys ir Lingio (?) sūnus Bikšys). Be šių Deltuvos žemės dalių valdytojų (?), iš 1260 (1253?) m. Mindaugo donacinio akto/akto falsifikato dar žinomas spėjamai deltuviškos kilmės „Mindaugo baronas“ (= kažkurio LDK lauko valdytojas) *Bunys/Punys; Lietuvos metraščiuose taip pat minimi „Deltuvos kunigaikštis“ „Dausprungas“ ir „Užnerio“ kunigaikščio „Kerniaus“ (= Henriko Latvio minimo „Daugeručio“−*Daugirdo?) dukterį vedęs bei iš Deltuvos į (Užnerio) Lietuvą užkuriauti atvykęs „Dausprungo sūnus Girius“.

Dauguma lietuvių tyrinėtojų (E. Gudavičius, G. Zabiela, T. Baranauskas ir kt.), sekdami lenkų istoriku Henriku Lovmianskiu (Henryk Łowmiański) bei atsižvelgdami į Deltuvos miestelio (išaugusio nuo 1385 m. žinomo valsčiaus teritorijoje) ir XV–XVII a. šaltiniuose minimų Deltuvos vardo dvarų (XV–XVI a. įkurtų Kęsgailų ir kt. Deltuvos miestelio bei dvaro savininkų) geografinę padėtį, Volynės metraščio Deltuvą laiko vienos iš kelių lietuvių gentį esą sudariusių mažųjų genčių/kilčių žeme („gentine minivalstybe“ ir pan.) ir ją lokalizuoja dab. Deltuvos, Ukmergės, Kavarsko, Kurklių, Anykščių, Alantos, Videniškių, Giedraičių, Širvintų bei kitose abipus Šventosios vidurupio esančiose apylinkėse (daugiausia – Siesarties, Širvintos ir Virintos upių baseinuose). Kita vertus, atsižvelgiant į Mindaugo krikšto bei karūnavimo apeigose dalyvavusio anonimo ~1260 m. rašytame traktate „Žemių aprašymo pradžia“ (Incipiunt descriptiones terrarum, lot.) pateiktą „Lietuvos žemės“ padėties Žemaitijos atžvilgiu charakteristiką^[6], sugretintą Deltuvos ir Nalšios paminėjimą Volynės metraščio 1265 m. įraše^[7] bei Mindaugo 1260 m. birželio vidurio donacinio akto/akto falsifikato liudijamą tikriausiai iš Deltuvos žemės kilusių „Mindaugo baronų“ ir kurį laiką Sėlos žemės kaimynystėje (Latavos pilyje) rezidavusio Mindaugo giminystę/gentystę, Volynės metraščio Deltuvą galima būtų laikyti prie LDK anksti prisijungusia/prijungta gentine žeme ir tapatinti su Nalšios žemei XIII a. (hipotetiškai) pavaldžia Sėla.

Išnašos

1. Lietuviškuose raštuose vartojama kraštovardžio forma Deltuva atkurta pagal su Deltuvos žeme hipotetiškai susijusio Deltuvos miestelio vardą.
2. Karaliaus Mindaugo 1260 m. birželio vidurio donaciniame akte/donacinio akto falsifikate (?) dar įvardyti du ar keturi nežinomų LDK laukų (valsčiukų) valdytojai, kurie greičiausiai buvo kilę iš Deltuvos.
3. Plg. su analogiškos sandaros baltiškais kuopiniais tautovardžiais *le[i]tuva, *dainuva/deinuva, *karšuva.
4. Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, V., 2000, p. 186.
5. Plg. su Maskvos valstybės šiaurėje iki XVII–XVIII(?) a. išlikusiais rusiškais (rusėniškos kilmės) tėvavardžiais Андреив, Фадеив, Матвеив ir pan.
6. „Onuo jos [t. y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė“ – bet ne „Deltuvos žemė“, kaip turėtų būti „lovmianskiškosios“ Deltuvos lokalizacijos teisingumo atveju.
7. „Vaišelga […] pradėjo imti pilis Deltuvoje ir Nalšėnuose“.

Literatūra

Zabiela G., Baranauskas T., Deltuvos žemė // Eskizai, Nr. 10, Ukmergė, 1999, p. 3−8.