José de Ribera

Chosė de Ribera (isp. José de Ribera) arba Chusepė de Ribera (isp. Jusepe de Ribera, itališkai Džiuzepė de Ribera, 1591 m. sausio 12 – 1652 m. rugsėjo 2 d.) – XVII a. ispanų baroko tapytojas, grafikas. Dirbo Italijoje. Pagarsėjo ypač brutaliomis paveikslų scenomis. M. K. Čiurlionio muziejaus rinkiniuose yra jo paveikslas „Šv. Petro atgaila“ (Mykolo Žilinsko dailės galerija).^[1]

Biografija

Apie Chosė de Riberos jaunystę žinoma menkai. Jis gimė Chativos miestelyje netoli Valensijos. Buvo pasiturinčio batsiuvio sūnumi. Vėliau kilo legenda, kad jo tėvas buvo kariavęs Italijoje ir net buvo Neapolio tvirtovės valdytoju. Spėjama, kad apie 1600 m. Ribera galėjo mokytis to meto Valensijos žymiausio dailininko Fransisko Ribaltos dirbtuvėse. Būdamas apie 18 m. amžiaus Ribera dokumentuotas Italijoje. Esą jis turėjo bėgti iš F. Ribaltos dirbtuvių, nes užmezgė meilės romaną su šiojo dukterimi. Iš tikro jokių dokumentuotų žinių apie Riberos ryšius su F. Ribalta nėra. Nei vienas Riberos Ispanijoje sukurtas paveikslas nėra žinomas.

Spėjama, kad apie 1608 m. Ch. de Ribera buvo Romoje. Vieno kardinolo raštuose tikinama, kad jis jį matęs Romos gatvėse piešiantį eskizus. Romoje Ribera tikriausiai susižavėjo Karavadžo kūryba. Spėjama, kad jis galėjo keliauti į Neapolį pas patį meistrą, bet Karavadžas mirė 1609 m. Po to Ribera keliavo į Šiaurės Italiją, pabuvojo Parmoje ir, spėjama, Kremone, Milane. Parmoje kopijavo nuo Koredžo freskų − visiškai priešingos mokyklos Karavadžo tenebrizmui. Po to vėl keliavo į Romą. Italijoje jis buvo pramintas il Spagnoletto („mažuoju ispanu“).

1616 m. Ch. de Ribera persikėlė į Neapolį, kur tais pačiais ar sekančiais metais vedė Caterina Azzolino, dailininko dukterį.^[2] Su ja Ribera per savo gyvenimą susilaukė 7 vaikų. Panašu, kad Ribera dar prieš atvykdamas į Neapolį turėjo jame ryšių. Tai rodo greitos vestuvės ir tai, kad beveik iškart Ribera užsitikrino padėtį vietos dailininkų tarpe, surado savo paveikslų perpardavinėtoją (žmonos tėvas). Neapolyje Ribera visiškai persiėmė neapolietiškoje dailės mokykloje dominavusiu karavadžizmu. Su dailininkais Belisario Corenzio ir Giovanni Battista Caracciolo sudarė sąjungą, kurios tikslas buvo jokiais būdais neprileisti prie Neapolio dailės užsakymų konkurentų, visų pirma Romoje dominavusių Karačių Bolonijos mokyklos dailininkų. Atvažiavę dailininkai rasdavo ypač priešišką aplinką Neapolyje ir turėdavo miestą palikti. Gvidas Renis bėgo iš miesto, kai jo tarnas buvo nunuodytas. Sąjunga iširo 1641 m. mirus Caracciolo.

Neapolyje Ch. de Ribera turėjo daug privačių užsakovų. Tapė paveikslus katalikų bažnyčių užsakymams. Suartėjo su Ispanijos vicekaraliaus dvaru (Neapolio karalystės valdovas tuo metu buvo Ispanijos karalius). Per vicekaraliaus dvarą Ribera gaudavo užsakymų iš Ispanijos užsakovų. Jo paveikslai turėjo didelę paklausą ir reikšmingai prisidėjo prie karavadžizmo plitimo Ispanijoje. Diegas Velaskesas asmeniškai buvo atvykęs į Neapolį susitikti su Ribera ir įsigyti jo darbų karališkajai Ispanijos kolekcijai. 1640-ųjų pradžioje Ribera buvo pasiturintis pripažintas miesto dailininkas. 1647-48 m. mieste kilo maištas prieš Ispanijos valdžią. Ribera prisiglaudė vicekaraliaus rūmuose. Per sukilimą prarado beveik visą savo turtą. Po to sekusios Ispanijos represijos Neapolyje nuo jo atbaidė daugelį vietinių neapolitiečių užsakovų. 1651 m. Ribera buvo priverstas parduoti savo namą ir mirė 1652 m. rugsėjo 2 d. Palaidotas Santa Maria del Parto in Mergellina bažnyčioje Neapolyje.

Kūryba

Chosė de Ribera visų pirma žinomas dėl žiaurias scenas vaizduojančių paveikslų, iš kurių žinomiausi: „Šv. Pilypo kančios“, „Šv. Baltramiejaus kančios“, „Šv. Andriaus kančios“, „Šv. Sebastijono kančios“ (po keletą varijantų), „Apolonas, diriantis odą Marsijui“ (2 varijantai, Kapodimontės ir San Martino muziejuose). Apie 1620-26 m. Chosė Ribera sukūrė daug grafikos spaudinių populiarindamas savo paveikslus. Tuo tapdamas vienu nedaugelių Ispanijos dailininkų, kurie kūrė graviūras ir ofortus. Iki 1632 m. Riberos kūryboje dominavo gilus tenebrizmas, aštrūs šviesos-tamsos kontrastai. Po 1632 m. jo paletė pašviesėjo, spalvos pradėjo įgauti reikšmingesnį vaidmenį. Žiaurios paveikslų scenos nenuslėpė dailininko sugebėjimų pateikti figūras švelniuose šešėliuose. Tuo Ribera priartėjo prie Koredžo kūrybos. Vienu garsiausių Riberos ir būdingiausių tokio pobūdžio darbų yra „Jokūbo sapnas“. Jame vaizduojamos mistinės kopėčios, kuriomis sapne esą leidosi angelai (paveiksle jie vos įžiūrimi). Be Karavadžo, Riberos kūryboje atsekama venecijiečų dailininkų įtaka. Iš portretų Riberos kūryboje pažymėtina apaštalų serija. Jo mokiniais buvo Salvatoras Roza ir Luka Džordanas. Riberos įtaką patyrė daugelis Ispanijos dailininkų. Didelės jo darbų kolekcijos sukauptos Prado muziejuje ir Luvre

Darbų galerija

„Girtas Silenas“ (1626, Kapodimontės muziejus, Neapolis)
„Šv. Andriaus kančios“ (apie 1628, Szépművészeti muziejus, Budapeštas)
„Šv. Petras“ (apie 1627-29, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
„Šv. Simonas“ (apie 1630, Prado muziejus, Madridas)
„Šv. Šeima ir šventieji“ (apie 1630, Kapodimontės muziejus, Neapolis)
„Motina Dolorosa“ (apie 1637, Hesės muziejus, Kaselis)
„Apolonas, nudiriantis odą Marsijui“ (1637, San Martino muziejus, Neapolis)
„Atgailaujanti Marija Magdalena“ (apie 1637, Bilbao meno muziejus)
„Kreivapėdis berniukas“ (1642, Luvras, Paryžius)
„Šv. Jonas Krikštytojas dykumoje“ (apie 1644-47, Prado muziejus, Madridas)
„Šv. Šeima, Šv. Kotryna Aleksandrietė ir Šv. Ona“ (1648, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
„Piemenų pagarbinimas“ (1650, Luvras, Paryžius)

Šaltiniai

[1]
limis.lt Archyvuota kopija 2015-01-21 iš Wayback Machine projekto.
[2]
„Jusepe de Ribera, 1591-1652 “ Ed. Alfonso E. Pérez. Metropolitan Museum of Art, − 2013. ISBN-13: 978-0300200034. 9 p.

Nuorodos

Vikiteka: José de Ribera – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] [1]
limis.lt Archyvuota kopija 2015-01-21 iš Wayback Machine projekto.

[2] [2]
„Jusepe de Ribera, 1591-1652 “ Ed. Alfonso E. Pérez. Metropolitan Museum of Art, − 2013. ISBN-13: 978-0300200034. 9 p.

[1]

[2]