Kanaletas

Džovanis Antonijus Kanalas, paprastai žinomas pravarde Kanaletas (it. Canaletto, tikr. Giovanni Antonio Canal, 1697 m. spalio 28 – 1768 m. balandžio 19 d.) – italų XVIII a. dailininkas ir graveris iš Venecijos.

Kanaletas
Kanaleto portretas (1735 m., graviūra)
Gimė	1697 m. spalio 28 d. Venecija
Mirė	1768 m. gegužės 11 d. (70 metų) Venecija
Tautybė	italas
Veikla	XVIII a. tapytojas vedutistas
Vikiteka	Kanaletas

Kanaletas yra vienas iš garsiausių urbanistinių peizažų – vedutų kūrėjų Europos mene. Garsiausi yra jo Venecijos viešųjų vietų vaizdai, tarp kurių išsiskiria Venecijos kanalai, kaip, pvz., paveiksle „Didysis kanalas“ (1726−28 m., Uficių galerija, Florencija)

Biografija

Džovanis Antonijus Kanalas gimė 1697 m. spalio 28 d. Venecijoje Cesare Canal ir Artemisia Barbieri šeimoje. Tėvas buvo dailininkas, nuo kurio Džovanis gavo pravardę – Kanaletas („Mažasis Kanalas“). Cesare Canal buvo teatrinių dekoracijų dailininkas, ir Kanaletas iš pradžių padėjo tėvui šiojo darbe. Būdamas apie 19 metų, Kanaletas apsilankė Romoje, kurioje susipažino su Paninio darbais. Romoje Kanaletas atliko keliolika eskizų Paninio maniera su Senovės Romos griuvėsių vaizdais, tačiau grįžęs į Veneciją pradėjo propaguoti visai kitokį peizažo stilių – realistinį, topografinio tikslumo.

1720 m. Kanaletas minimas kaip Venecijos dailininkų gildijos narys, todėl jam, kaip pradedančiam buvo leidžiama savo pirmuosius paveikslus nemokamai eksponuoti viešosiose galerijose. Pirmasis žinomas pasirašytas jo darbas datuojamas 1723 m. Daugelio kritikų nuomone, kaip tik 1720-ųjų laikotarpyje Kanaletas sukūrė geriausius savo peizažus – saulės ir oro vaiskumo perpildytus Venecijos vaizdus. Kanaletas prisijungė prie Venecijos peizažisto Luca Carlevarijs, tačiau greitai jį pralenkė meistriškumu – jau 1725 m. vienas paveikslų agentas rekomendavo įsigyti Kanaleto darbų kolekcionieriams.

„Didysis kanalas“ (1726-28, Uficių galerija, Florencija)

Tuo metu (kaip ir dabar) dėl šlovingos istorijos ir begalės meno kūrinių Venecija traukė turtingiausią Europos turistų grietinėlę. Atvykstantys turistai dažniausiai norėdavo parsivežti kokį aplankytos vietovės vaizdą, ir Kanaletas čia rado savo paveikslų rinką. Dailininkas vaizdavo tokias Venecijos įžymybes, kaip San Marko aikštė, Dožų rūmai ir Didysis kanalas. Dailininko paveiksluose atsiskleidžia ne tik pagarba ir meilė gimtajam miestui, bet ir Venecijos didingumo, grožio idealizavimas. Nors Venecija, kaip valstybė, tuo metu buvo smukimo fazėje, tačiau Kanaleto paveiksluose jinai spindi visoje praeities didybėje. Kanaletas taip pat nevengė užfiksuoti ir kasdienių, neturistinių Venecijos vaizdų, tokių kaip paveiksle „Akmenskaldžių kiemas“.

Maždaug 1720-ųjų pabaigoje Kanaleto darbų platinimu rūpinosi agentai airis Owen McSwiney ir anglas Joseph Smith. Ypač pastarasis – ne tik platino, bet ir pats kolekcionavo Kanaleto darbus (apie 1762 m. Joseph Smith kolekciją įsigijo Anglijos karalius Jurgis III). Norėdamas patenkinti rinką, Kanaletas tarp savo darbų įtraukė kapričus – istorinių objektų vaizdavimą viename paveiksle, nors realybėje šie objektai yra visiškai skirtingose vietovėse. Po 1730 m. Kanaleto rinka išsiplėtė, ir dailininkas jau buvo sukūręs nuosavą mokyklą, kurioje, manoma, tuo metu mokėsi jo sūnėnas Bernardo Bellotto. Paties Kanaleto stilius pasidarė nuosaikesnis, akademiškesnis, paveikslai prarado dvasios ir žaismingumo. Apie 1735 m. buvo paruošta graviūrų serija pagal Kanaleto paveikslus ir tuo metu sukurtas vienintelis žinomas Kanaleto graviūros portretas.

1741 m. kilo Austrijos įpėdinystės karas ir stipriai sumažėjo Kanaleto klientų ratas ir, greičiausiai agentų įkalbėtas, dailininkas 1746 m. atvyko į Angliją. Čia dailininkas atliko nemažai darbų vietos aristokratams, tarp kurių išsiskiria tuo metu statyto Vestminsterio tilto vaizdai. Tačiau dailininko laikas Anglijoje nelabai buvo sėkmingas – iš to meto kapričų panašu, kad jis labiau ilgėjosi Italijos. 1755 m. Kanaletas galutinai grįžo į Veneciją ir buvo išrinktas į Venecijos dailės akademiją. Panašu, kad kai kuriuose vėlyvuosiuose darbuose dailininkas dar atrado jaunystės laikų talento atgarsių kaip, pvz., „Vigilija su Šv. Petro bažnyčia“ (vigilija – naktinis peizažas). Kanaletas mirė 1768 m. balandžio 19 d. Venecijoje, palaidotas San Lio bažnyčioje, tarp jo pasekėjų – Francesco Guardi, Bernardo Bellotto. Pastarasis savo mokytojo ir dėdės garbei dažnai prie savo vardo pasirašydavo kaip Canaletto.

Darbų galerija

• 
  „San Marko aikštė“ (1723-24, Tiseno-Bornemiso muziejus, Madridas)
• 
  „Akmenskaldžių kiemas“ (apie 1728, Nacionalinė Londono galerija)
• 
  „Prieplauka Venecijoje“ (apie 1728, Meno istorijos muziejus Vienoje)
• 
  „Didysis kanalas ir Santa Maria della Salute bažnyčia“ (apie 1730, Vaizduojamųjų menų muziejus, Bostonas)
• 
  „Santa Maria della Salute bažnyčia“ (1730, Berlyno paveikslų galerija)
• 
  „Vaizdas nuo Rialto tilto“ (apie 1730, graviūra)
• 
  „Riva degli Schiavoni“ (1738−1739, Toledo meno muziejus, Toledas)
• 
  Kapričas „Rialto tiltas“ (1746, privati kolekcija)
• 
  „Dožų rūmai“ (po 1755, Uficių galerija, Florencija)
• 
  „Vigilija su Šv. Petro bažnyčia“ (po 1755, Berlyno paveikslų galerija)

Nuorodos

Vikiteka: Kanaletas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Encyclopaedia Britannica
• L'Enciclopedia Italiana
• Kanaletas Olga’s Gallery tinklalapyje
• Kanaletas WGA tinklalapyje