Brandusis renesansas

Brandusis renesansas (arba Aukštasis renesansas, Klasikinis renesansas) – trumpas periodas Europos mene, maždaug nuo 1490-ųjų pradžios iki 1527(30) m. Brandžiojo renesanso laikotarpiu kūrė vieni iškiliausių visų laikų menininkų: Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis, Ticianas, Koredžas ir kt.

Brandžiojo renesanso stilistika apibūdinama figūrų, linijų ir spalvų harmonijos laikymusi, griežtomis kompozicinėmis linijomis, švelniu modeliavimu – chiaroscuro technika. Brandžiojo renesanso darbuose saikingai naudojami perspektyviojo vaizdavimo efektai, atsisakyta religinių atributų (pvz., limbų virš galvos). Tačiau už viską labiau į pirmąjį planą brandžiojo renesanso kūriniuose iškyla žmogaus vaizdavimas. Todėl brandžiojo renesanso darbai laikomi humanizmo geriausia išraiška dailėje.

Brandžiuoju renesansu apibūdinama Italijos renesanso vystymosi viršūnė, kai per santykinai trumpą laikotarpį buvo sukurta grupė vaizduojamojo meno šedevrų. Tai Leonardo da Vinčio „Mona Liza“, „Paskutinė vakarienė“, Mikelandželo Dovydo, „Pietos“ ir Mozės statulos, Siksto koplyčios lubų freskos, Rafaelio madonos ir freskos Vatikano stancose, architekto Bramantės šventyklėlė (Tempietto) Romoje. Brandžiojo renesanso sąvoka kritikuojama dėl siaurumo − esą ji susieta tik su keletu šių garsiausių kūrinių ir menininkų, bei jų pasiekimais, ir nerodo jokios atskiros epochos.

Brandžiojo renesanso pradžia siejama su Leonardo da Vinčio vardu ir jo technika. Leonardo talentas buvo toks, kad jis savo darbais įrodė, kad tobulumą galima pasiekti ne vien sekant ir imituojant senovės antikinius meno pasiekimus, bet, taip pat, per atidų gamtos ir žmogaus studijavimą. Leonardo chiaroscuro ir sfumato tapybos technika, vadinta „mistiškuoju rūku“, leido jam vienu metu pavaizduoti dvasiškai tobulą, bet kartu ir labai realų žmogų. Garsas apie Leonardą ir jo įtaka plačiai pasklido Italijoje, ypač šiaurinėje dalyje, Lombardijoje. Keletas vyresnių meistrų, Perudžinas ir Pjeras di Kozimas, pradėjo modeliuoti savo darbus pagal Leonardo pavyzdį. Tačiau tuo pat metu Italijoje ir toliau kūrė ankstyvojo renesanso meistrai quattrocento dvasioje, kaip Andrėja Mantenja, Filipinas Lipis, Sandras Botičelis.

Naują impulsą brandžiajam renesansui suteikė Mikelandželas su savo Dovydo skulptūra, 1504 m. atlikta Florencijoje. Į Florenciją mokytis 1504 m. atvyko Rafaelis, kuris jau prieš tai buvo Perudžino mokiniu. Tačiau renesanso dailė viršūnę pasiekė ne politinės suirutės krečiamojoje Florencijoje, o Romoje. Romos popiežiai greitai persiviliojo talentingiausius menininkus dirbti jiems. 1508–1511 m. laikotarpiu sukurti vieni garsiausių kūrinių: Mikelandželo Siksto koplyčios lubų freskos ir Rafaelio freskos, vadinamosiose Rafaelio stancose Vatikane: „Atėnų mokykla“, „Parnasas“, „Disputas dėl Šv. Sakramento“, „Jurisprudencija“. Florencijoje brandžiojo renesanso stilistikai atstovavo Andrėja del Sartas ir Fra Bartolomeo.

Tuo tarpu Venecijoje naujoji dailininkų karta, Džordžonė ir Ticianas, kūrė venecijietišką brandžiojo renesanso versiją. Brandusis renesansas neužtruko ilgai, jau maždaug nuo 1510 m. pradžios Italijoje pradėjo formuotis nauja stilistika – manierizmas, kuri rėmėsi Mikelandželo, Rafaelio ir antikinių modelių imitavimu ir iškraipymu. Brandžiojo renesanso pabaiga apibrėžiama vėliausiai 1530 m., o anksčiausiai 1520 m. su Rafaelio mirtimi. Dažniausiai pasitaikanti brandžiojo renesanso pabaigos data – 1527 m., kai Šventosios Romos imperijos plėšikaujanti kariuomenė užėmė Romą, taip sutrukdydama menininkų darbus ir jų finansavimą. Vėl grįžusio 1536 m. į Siksto koplyčią dirbti Mikelandželo freska „Paskutinis teismas“ jau nebeturi brandžiojo renesanso patoso ir aukštųjų idealų, būdingų šalia esančioms 1511 metų freskoms, ir stilistiškai yra manierizmo kūrinys. Ilgiau brandžiojo renesanso tradicija išsilaikė karų ir suirutės nenuniokotoje Venecijoje, visų pirma, Ticiano kūryboje.