Aklųjų raštas

Aklųjų raštas – iškilaus kontūro arba iškilių taškų abėcėlė akliesiems. Senovės Kinijoje aklieji galėjo perskaityti akmenyse iškaltus hieroglifus, Senovės Romoje IV a. pr. m. e. akliesiems buvo rašoma vaškinėse ar molinėse lentelėse reljefinėmis raidėmis.

XVIII a. pabaigoje Anglijoje sukurtas taškų ir linijų aklųjų raštas, XIX a. pradžioje – taškų ir karoliukų.

Brailio raštas sukurtas Lui Brailio (Louis Braille) 1829 m. Paryžiaus Aklųjų institute, nuo 1878 m. Braille’io raštas priimtas visame pasaulyje. Kiekvienas rašmuo ar „elementas“ sudarytas iš šešių taškų, išdėstytų po tris taškus dviejuose stulpeliuose. Siekiant suformuoti rašmens elementą, taškas gali būti pažymėtas bet kokioje šešių taškų padėtyje. Tokių rašmens kombinacijų gali būti šešiasdešimt trys, jais užrašomos visos lotyniškos abėcėlės raidės, skyrybos ženklai, skaitmenys (atitinka pirmąsias 10 lotyniškos abėcėlės raidžių), muzikiniai simboliai (Braille'io muzikinė notacija).

Aklieji skaito čiuopdami pirštais, rašo įspausdami specialiu rašikliu ar aklųjų rašomąja mašinėle specialiame popieriuje.

Istorija

Aklųjų rašto pagrindas buvo Šarlio Barbjė (Charles Barbier) komunikacijos sistema, skirta naudoti kareiviams, esant nepakankamam apšvietimui ar nakties metu. Barbjė sistemą buvo pakankamai sudėtinga išmokti kareiviams ir ginkluotosios pajėgos jos atsisakė. 1821 m. Barbjė apsilankė Nacionaliniame aklųjų institute Paryžiuje, kur sutiko Lui Brailį. L. Brailis nustatė pagrindinį Barbjė sistemos trūkumą – tai, kad žmogaus pirštas negalėjo apčiuopti viso rašmens elemento nepasislinkęs, ir taip negalėjo greitai persikelti nuo vieno simbolio prie kito. Jis modifikavo Barbjė rašmenis į šešių taškų rašmens elemento sistemą.

Abėcėlė

Brailio rašto raidės arba skaitmens elementas susideda iš šešių taškų, išdėstytų tinklelyje „du taškai horizontaliai ir trys taškai vertikaliai“. Taškai tradiciškai sunumeruoti nuo 1 iki 3 iš viršaus į apačią kairiame stulpelyje ir nuo 4 iki 6 iš viršaus į apačią dešiniame stulpelyje.

Iškilių taškų buvimas arba nebuvimas sudaro rašmens kodą. Iškilaus taško diametras sudaro maždaug 0,5 mm, atstumas tarp vertikalių ir horizontalių taškų rašmens elemente yra maždaug 2,5 mm. Atstumas tarp šalia esančių rašmens elementų horizontaliai maždaug 3,75 mm, vertikaliai – 5 mm. Standartinis aklųjų rašto lapas yra 280 X 280 mm ir maksimaliai turi 40–42 rašmenis linijoje ir 25 linijas.

Kaip iš pradžių buvo sugalvota Lui Brailio, raidžių nuo „a“ iki „j“ žymėjimui, rašmens elemente naudojami tik keturi viršutiniai taškai. Trečias arba apatinis kairys, taškas pridėtas prie raidžių nuo „a“ iki „j“, žymint raides nuo „k“ iki „t“. Apatiniai taškai 3 ir 6 pridėti prie raidžių simbolių nuo „a“ iki „e“, žymint raides „u“, „v“, „x“, „y“ ir „z“. Raidė „w“ yra išimtis, kadangi prancūzų kalba nenaudojo raidės „w“ tuo laiku, kada Lui Brailis sukūrė savo raštą.

Angliškame Brailio rašto variante, be raidžių ir skaitmenų kodavimo, dar yra ir dviprasmiškų raidžių ir žodžių kodavimas. Didžiosios raidės ir skaitmenys nurodomi pridedant papildomąjį simbolį. Praktiškai, Jungtinėje Karalystėje naudojamame Brailio rašte didžiųjų raidžių nėra.

Taip pat yra sukurti rašmenys, skirti stenografuoti Brailio raštu, bei matematiniams ir muzikiniams simboliams.

Aklųjų spauda

Aklųjų spauda – aklųjų raštu spausdinamos knygos ir kiti leidiniai. Pirmoji knyga Brailio raštu išspausdinta Aklųjų institute Paryžiuje 1837 m. XIX a. antroje pusėje spauda pradėjo plisti Europos ir kai kuriose Azijos šalyse.

Lietuvių kalba

XX a. pradžioje į Lietuvą pradėtos įvežti knygos aklųjų raštu užsienio kalbomis iš Lenkijos, Vokietijos, Rusijos.

L. Brailio abėcėlę lietuvių kalbai 1927 m. pritaikė P. Daunys, remdamasis latvių, vokiečių bei kitų lotynų abėcėlės kalbų abėcėlėmis. Sukurtas raštas pirmiausia panaudotas Kauno aklųjų institute. Nuo 1928 m. leidžiamos lietuviškos knygos aklųjų raštu.

Sausio 4 d. Lietuvoje minima Pasaulinė Brailio rašto diena.^[1]