Australijos darbininkų partija

Australijos darbininkų (leiboristų) partija, (ALP, Australian Labor party) – Australijos kairioji politinė partija.

Istorija

Įkurta 1890 m. Jau 1899 m. ALP sudarė vyriausybes Naujajame Pietų Velse ir Kvinslende. 1901 m. sudarius Australijos sąjungą, 16 valstijų atstovų leiboristų tapo šalies parlamento nariais. 1901 m. gegužės 8 d. jų iniciatyva buvo sudaryta Federalinė darbo partija. Jos pirmininku buvo išrinktas buvęs Naujojo Pietų Velso parlamento narys Chrisas Vatsonas.

1901 m. buvo priimta programa, kurioje siekta visuotinių rinkimų, senatvės pensijų, savanoriškos kariuomenės. Tačiau joje taip pat buvo ir eilė rasistinių nuostatų, nukreiptų prieš azijiečių imigraciją. 1904 m. gegužės mėn. buvo sudaryta pirmoji leiboristų Vatsono mažumos vyriausybė, gyvavusi tris mėnesius. 1907 m. spalio mėn. nauju partijos lyderiu tapo šachtininkas iš Kvinslendo Endriu Fišeris. 1908 m. partija pavadinta Australijos darbo partija. 1908 m. spalio – 1909 balandžio mėn. E. Fišeris sudarė mažumos vyriausybę, kuri didelių darbų neatliko, bet partija įgijo didelę patirtį.

1910 m. balandžio mėn. leiboristams laimėjus rinkimus, buvo vėl sudaryta Fišerio vyriausybė, įsteigusi Bendrijos banką, įvedusi motinystės pašalpas, įkūrusi laivyną, įvedusi asmeninius (per capita) valstybės mokesčius ir Australijos pinigus. 1913 m. gegužės mėn. ši vyriausybė griuvo, bet po du kartus anuliuotų rinkimų 1914 m. rugpjūčio buvo suformuota nauja Fišerio vyriausybė, valdžiusi šalį iki 1917 m. 1915 m. spalio mėn. Fišerį nušalino Aukščiausias Australijos komisaras, jį premjero poste pakeitė V. M. Hjudžas.

1920 m. dalis leiboristų perėjo į kompartiją, todėl partija susilpnėjo. Tik 1929 m., vėl laimėję rinkimus, leiboristai buvo sudarę Dž. Skalino vyriausybę, tačiau ji panaudojo kariuomenę prieš streikavusius darbininkus, todėl 1931 m. partija pralaimėjo rinkimus. Iš ALP išėjo Tasmanijos ministro pirmininko D. Laisono vadovaujami dešinieji, kurie įkūrė Vieningosios Australijos partiją, 1931–1941 m. kartu su Agrarų partija buvusią valdžioje.

1941 m. spalio mėn. vėl buvo sudaryta Dž. Kertino, o jam 1945 m. liepą mirus – Dž. Čiflio leiboristų vyriausybės. 1945 m. buvo nacionalizuota dalis geležinkelių ir civilinės aviacijos, aliuminio pramonė, energetika, irigacijos sistemos, bet bankų nacionalizavimą uždraudė Aukščiausiasis Teismas. Buvo įvesta 40 val. darbo savaitė, nedarbo pašalpos, įvykdyta aukštojo mokslo reforma.

1951 m. birželio mirus Čifliui, partijos lyderiu tapo dr. H. V. Evatas. 1949–1972 m. ALP buvo opozicijoje. Tuo metu partijoje susidarė slapta organizacija „Judėjimas“, kuri buvo pašalinta iš partijos ir 1955 m. įkūrė Demokratinę leiboristų partiją. Kai kuriose valstijose kilo pasipriešinimas profsąjungų diktatui. Todėl leiboristai neteko valdžios valstijose.

1957 m. 22 – oji federalinė konferencija priėmė naują programą, kurioje siekiama demokratinės pramonės, gamybos, paskirstymo ir mainų socializacijos, eksploatacijos panaikinimo bei eilės reformų. 1960 m., pralaimėjęs trejus rinkimus, Evatas atsistatydino, nauju lyderiu tapo Arturas Kalvelas. 1961 m. rinkimuose leiboristai nugalėjo, tačiau vyriausybės nesudarė.

1969 m. rinkimai buvo pralaimėti, bet 1972 m. leiboristai sulaukė triuškinančios pergalės. 1972–1974 m. ir 1974–1975 m. vėl buvo sudarytas Gugo Vitlemo leiboristų kabinetas, kuris nutraukė Australijos dalyvavimą Indokinijos kare, suteikė socialines ir kultūrines teises aborigenams, demokratizavo švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemas. 1972 m. devalvavus dolerį ir 1973 m. ketvirčiu sumažinus muitus, prasidėjo ekonomikos pagyvėjimas. Tačiau priimti darbuotojų teises ginantys įstatymai sulaukė monopolinio kapitalo pasipriešinimo, todėl 1975 m. pabaigoje Australijos generalgubernatorius paleido G. Vitlemo vyriausybę.

1975 m. ir 1977 m. rinkimai buvo pralaimėti. 1979 m. 33 – oje ALP konferencijoje buvo priimta nauja programa, kurioje akcentuojamas valstybinis ekonomikos reguliavimas ir planavimas. 1981 m. partija pasiskelbė demokratine socialistine, į partijos vadovybę įtraukiami moterų, jaunimo ir profsąjungų lyderiai. V. Heideną partijos pirmininko poste pakeitė Australijos profsąjungų tarybos vadovas R. Houkas. 1983 m. ALP gavo 49,5 % balsų, 75 vietas atstovų rūmuose bei 30 vietų senate ir 1983 m. gegužės 5 d. sudarė vienpartinį R. Houko kabinetą.

1987 m. rinkimuose partijos pozicijas rinkėjai vėl palaikė: 55 % balsų, 86 vietos atstovų rūmuose ir 32 senate. Nugalėta ir 1990 m. rinkimuose. R. Houko vyriausybė pasiekė rekordą. Ji dirbo iki 1991, kol partijos lyderiu buvo išrinktas Paulis Kitingas.

1990–1993 m. Vakarų Australijos premjere buvo Karmena Paurens, pirmoji moteris, valstijos vadovė. 1993 m. kovo 13 d. buvo sudaryta nauja Kitingo vyriausybė, dirbusi iki 1996 m. kovo 2 d. ir atlikusi keletą svarbių ekonominių ir socialinių reformų.

Nuo 1996 m. ALP vėl opozicijoje. 2004 m. gavo 16 vietų iš 61 Senate ir 60 iš 237 Atstovų rūmuose.

Struktūra

Partija organizuota pagal federalinę sistemą. Aukščiausias organas – kas dvejus metus šaukiama nacionalinė konferencija, į kurią kiekviena iš 6 valstijų siunčia po 7 delegatus. Konferencijos nutarimai privalomi vyriausybei. Joje sudaromas 17 narių Federalinis vykdomasis komitetas, kuriame atstovaujamos profsąjungos, moterų ir jaunimo organizacijos. Kiekvienoje valstijoje leidžiami savi partiniai laikraščiai, svarbiausias jų Labor Herald. Socialistų Internacionalo narė nuo 1951 m., turi 45 000 individualių narių.

Partijos pirmininkai

Kimas Bizlis. Partijos pirmininkas 1996–2001 ir nuo 2005.

• 1901 m. Krisas Vatsonas (1904 m. ministras pirmininkas),
• 1908 m. Endriu Fišeris (1908–1909 m., 1910–1913 m. ir 1914–1915 m. ministras pirmininkas),
• 1915 m. Bilis Hjudžas (1915–1923 m. ministras pirmininkas),
• 1916 m. Frankas Eudoras,
• 1922 m. Metju Čarlstonas,
• 1928 m. Džeimsas Skalinas (1928–1932 m. ministras pirmininkas),
• 1935 m. Džonas Kertinas (1941–1945 m. ministras pirmininkas),
• 1945 m. Benas Čiflis (1945–1949 m. ministras pirmininkas),
• 1951 m. dr. Herbertas Evatas,
• 1960 m. Arturas Kalvelas,
• 1967 m. Goudžas Vilemas (1972–1975 m. ministras pirmininkas),
• 1977 m. Bilis Leidenas,
• 1983 m. Robertas Houkas (1972–1975 m. ministras pirmininkas),
• 1991 m. Polas Kitingas (1991–1996 m. ministras pirmininkas),
• 1996 m. Kimas Bizlis,
• 2001 m. Simonas Krinas,
• 2003 m. Markas Lathamas,
• 2005 m. Kimas Bizlis.
• 2006 m. Kevinas Ruddas
• 2010 m. Džiulija Gillard

Nuorodos

• Oficiali svetainė